Santrauka
Jau tuomet išgirdau jo eilėraščius, kurie nesuprantamu būdu transformavosi į mano smegenis. Gali būti, kad taip atsitiko dėl priežasties, jog Vidinis galėjęs skolinti ir net aukoti man savo atmintį
Santrauka
- O gal be atsiminimų, kurie mūsų nedžiugina?- klausė, bet taip, kad atsakymas, nesileidžiant į pamąstymus, atrodė aiškus.
Santrauka
Sunku būti, kuomet žinai, kad jau nereikalingas. Tačiau atėjome. Sveikinki mane, o aš tave. O abu kartu - Napoleoną. Tai jis čia taip kalbėjęs.
Santrauka
Pasveikinu tą nuodėmę, kuri / lopšyj įkėlus / kūdikėlį supa.
Santrauka
Iš raidžių septynių gražiausį vardą dėsiu
Santrauka
- Nevalia, Tomai, leisti, jog ponas Ypata kada nors kūrentų Karlonų pirkios pečių. O tavęs, ponas Ypata, atsiprašau už tai, kas ką tik įvyko. Pečkurys iš tavęs ne koks.
Santrauka
- Ištiš, kad jus kur! Niekaip negaliu atsiginti pats ir apginti kitų.- Ir linksmai, net pasikvatodamas: - Tai bent vaidinimas! Dega!
Santrauka
Akivaizdu, kad kol vyksta toks procesas, vadinasi, gyvenu, tačiau tokia žmogaus būties formulė kažkodėl sąmoningai išmetama iš jo smegenų. Ar reikia?
Santrauka
- Ogo! Ogo! Diduma didumėlė!- nusistebėjo pečiumi dziedulio Šventoji. Ji čia pirmą kartą: - Ir ką su juo veikti arba- ką jis čia veikia?
Santrauka
- Kad smegenų trūksta, pati sakei, bet,- nutraukusi pradėtą sakinį, žvilgtelėjo į Astę ir, paimdama už parankės: - Eime. Pro langą, tai dar ne pro kaminą. Būna blogiau...