Santrauka
- Pagrok dar, Dūdoriau, - paprašiau priėjęs, ir visi pasilikome vietoje, girdėdami ir matydami, kaip virpa muzika Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „ Dūdoriaus“ sieloje.
Santrauka
Tave nupieš Čiurlionis // paveikslas būsi drobėje // dar išaustoj // iš mano tėviškės linų...
Santrauka
Su kryžiumi, Vidini, iš tikrųjų nei reikia, nei įmanoma atsisveikinti. Jo jokia karieta neišveš. Tu ta žinai. Kiekvienas esame sau kryžius.
Santrauka
- Ypata, neprasidėk! - šūktelėjau. - Yra įdomesnių dalykų. Va, linkėjimus siunčia Jonas Bartkus. Dovanų irgi. Prisimink! Kartu dirvožemį sėjome ant Karlonų kalnelio.
Santrauka
Jau tuomet išgirdau jo eilėraščius, kurie nesuprantamu būdu transformavosi į mano smegenis. Gali būti, kad taip atsitiko dėl priežasties, jog Vidinis galėjęs skolinti ir net aukoti man savo atmintį
Santrauka
- O gal be atsiminimų, kurie mūsų nedžiugina?- klausė, bet taip, kad atsakymas, nesileidžiant į pamąstymus, atrodė aiškus.
Santrauka
Sunku būti, kuomet žinai, kad jau nereikalingas. Tačiau atėjome. Sveikinki mane, o aš tave. O abu kartu - Napoleoną. Tai jis čia taip kalbėjęs.
Santrauka
Pasveikinu tą nuodėmę, kuri / lopšyj įkėlus / kūdikėlį supa.
Santrauka
Iš raidžių septynių gražiausį vardą dėsiu
Santrauka
- Nevalia, Tomai, leisti, jog ponas Ypata kada nors kūrentų Karlonų pirkios pečių. O tavęs, ponas Ypata, atsiprašau už tai, kas ką tik įvyko. Pečkurys iš tavęs ne koks.
