Santrauka
- Ištiš, kad jus kur! Niekaip negaliu atsiginti pats ir apginti kitų.- Ir linksmai, net pasikvatodamas: - Tai bent vaidinimas! Dega!
Santrauka
Akivaizdu, kad kol vyksta toks procesas, vadinasi, gyvenu, tačiau tokia žmogaus būties formulė kažkodėl sąmoningai išmetama iš jo smegenų. Ar reikia?
Santrauka
- Ogo! Ogo! Diduma didumėlė!- nusistebėjo pečiumi dziedulio Šventoji. Ji čia pirmą kartą: - Ir ką su juo veikti arba- ką jis čia veikia?
Santrauka
- Kad smegenų trūksta, pati sakei, bet,- nutraukusi pradėtą sakinį, žvilgtelėjo į Astę ir, paimdama už parankės: - Eime. Pro langą, tai dar ne pro kaminą. Būna blogiau...
Santrauka
Vidinis irgi buvo nustebintas – stebėjosi, kaip atsitiko, kad dažnai matydamas Vito Čaidos pastatytą pečių, mažiausiai skyrė jam dėmesio, net nepamanė, kad jis galėtų būti jo poezijos objektas.
Santrauka
Dziedulis, beje, irgi moka piešti. Tai jis Astę piešė. E, vaikai, vaikai! Ką jūs darytumėte be manęs, - linksmai nusiteikė J.(jotas), pabėręs žiupsnelį sąmojo
Santrauka
- Būna, sese, ir vaidybos. Na, bet eime J.(joto) kelti. Jo galva didesnė. Ką nors sugalvosime, kad vietoje Ypatos laidotuvių polkas šoktume. Kartu su Ypata
Santrauka
Nutilo šniokšt žirgai / ir brizgilai / ūmai / nutilo.
Santrauka
Truputį ne taip, kaip danguje
Santrauka
– Laukei laukei ir štai sulaukei, – pasakė nepastebimai atėjęs Ypata. – Gražu, kai neužmiršta.