Pirkioje nusišvietė. Atrodė, visi daiktai šviečia. Net didžiausias griozdas - pečius. Kai Jonas Bartkus jį pirmą kartą pamatė, tiesiog nustėro, nežinodamas ką pasakyti, lyg jo burną užkimšo amas. O paskui ilgai to įspūdžio neužmiršo ir daug kam kalbėjęs:„Jei galėtumėt matyti koks troboje pečius... Aš su visais keturiais savo sūnumis vargu ar apkabinčiau\".
Dažnai žmogus nebežinai, kas nuo ko prasideda. Vidinis irgi buvo nustebintas, bet kitaip – stebėjosi, kaip atsitiko, kad dažnai  matydamas Vyto Čaidos pastatytą pečių, mažiausiai skyrė jam dėmesio, net nepamanė, kad jis galėtų būti jo poezijos objektas. Šilta. Gerai. Dūmai akių negraužia. Visi jie sukrenta kaminan. Tegu būna! Tačiau po šitaip pasakytų Jono Bartkaus žodžių, Vidinis it prisiimdamas kaltę, bandė savo poezija apglostyti molį- brolį. Pečius jam priešpriešos neslėpė, ignoravo jo eilėraščius, sugebėdamas padaryti taip, kad poetas pats jaustų savo kūrinių netobulumą. Perskaitęs kartą, kitą Vidinis raukė kaktą ir kalbėjo, kad,  girdi, ir vėl ištikusi nesėkmė,  vėl nepasisekė: vietoje poezijos – jos fabrikatas. Paskutinis mėginys užrašytas taip:

Kam - krosnis.
Man gi - pečius.
Girdžiu, kaip gilumoj,
Ties pamatais jo
Vištos kvaksi

(Ir žiemą – šilumoj... )

O artėliau, jau papečkyj
Sukrautos malkos dienai ar daugiau -
Ne lyg skiedryno nežymi dalis.
Kaimynas žiūri,
Kraipo galvą,
Kad gal ne pečių mato –
Sukauks kaip garvežys
Ir išvažiuos per slenkstį,
Kur po kiemą
Miškas vaikšto.
Nors kurk valstybę!
Vatikaną kurk!

Ir  nuostabu-
Net speiguose nešalsi-
Guli ant pečiaus
Ir klausai,
Kaip malkos dega,
Dūsauja ugnis,
Kaip puodai verda,
Keptuvėje it vyturiai
Spirgėdami
Čirena lašiniai....

Daug šviesos, laisvės sutelpa aplinkoje, apvalytoje nuo dulkių. Ir raidžių trijulė jautėsi šviežiai. Lyg po lengvo dušo. Pirkios erdvė paruošta žmogaus kvėpavimui, aplinka- akims. O ir sieloje virpa jautrus gerumas – norisi būti reikalingu visiems: pažįstamiems, nepažįstamiems, saviems ir svetimiems, tiems, kurie yra ir tiems, kurių nėra.  
- Na, koks tolimesnis  veiksmų planas,  J.(jotai)?
- Planas aiškus. Reikalinga Astė. Tik kaip per užrakintas spyna duris ją pakviesti? Pro langą, turbūt? Ir mums bus smagu, ir jai džiugu. Vis ne taip, kaip visi...
- J.(jotai)!- pritildytu, beveik šnabždančiu balsu pašaukė A. – Atsiprašau, bet... Argi nejauti, kaip čia gera? Negi ir vėl guldysime mirusį? Kad ir nupieštą.
- Fui! Čia ūbaujat, džiaugiatės sumanymu, o paskui niurzgėte: J.(jotai)! J(jotai)! Jeigu sumanyta, manau, kad reikia padaryti.
- Gerai. Su Aste pakalbėsiu. Bent jau pakviesiu, kad ji čia ateitų. Langą atidarykite nuo senojo vieškelio pusės.  
Senasis vieškelis čia pat. Miklesniu rankos mostu akmenį numesi. Anoje pusėje  jo – Kibirkščių sodyba. Ji irgi tuščia ir nuo vieškelio netoli. Ir ne taip paprasta pasakyti, kas atsitiko, jog vieškelis pirma sunyko, negu šios sodybos. Tuščios, bet yra. Lyg laukiančios netikėto išganymo ir gyvesties savyje. Senasis vieškelis apšepo, paliko be vežimų ratų vėžių, duobėtas, toks, kad pamatęs jį supranti, jog ir keliai pavargsta. Faktiškai senasis vieškelis jau nereikalingas. Na, gal geriau sakyti taip: beveik nereikalingas.
- Eik. Langą atidarysime nuo vieškelio pusės.

Išėjus raidei A, pirkioje nuslūgo tyluma. Tylėjo ant slenksčio prisėdęs J.( jotas), tylėjo jo bendražygė B. Tyloje laukimas visuomet ilgesnis, bet šį kartą jis net buvo reikalingas, kad geriau susivoktų padėtyje – iš tiesų, negi vėl reikia mirtimi priminti pradžiugusius namus? Klausimas toks, kad neprotinga kirsti kaip kirviu.
Kažin, ką pasakys Astė?