Nutilo šniokšt žirgai
Ir brizgilai,
Paskambinę, ūmai nutilo –
Parjojo vyčiai į namus.
Ne daugel jų
Prie Nemuno
Ir prie Neries sutilpo.
Pro langus žiūrim –
Nepažįstam vyčių.
Ir vyčiai nepažįsta
Ainiuose savęs ---
Kuprojas pilkapiais motulės.
Maži kalneliai atminties
Sudegino žvakes.
O Dieve! Neatleisk ir man!
Erškėtrože išaugau –
Nei glaus kas tokį,
Nei mylės.
Užpelkėja siela,
Gesindama dangaus pašvaistę,
Tą paskutinę atspirtį
Kaip kiemo vartai
Dar pabūti savęspi.

Nutilo šniokšt žirgai
Ir brizgilai
Ūmai
Nutilo.