pataisiau

"Pasakyta ne prasto, kad jeigu ilgiau darbo nedarai, net ir pečių užkurti vargas" - o taip, čia regis vasaros pabaigoj, o gal ir vėliau, grįžus į namus teko kurtį pečių :) . Jau senai aš tą darbą buvau bedaręs ir gavosi taip kaip ir Ypatai – pečkuriui. Pilni namai buvo dūmų, o regis viską dariau taip pat kaip ir anksčiau…

Patiko skaityti, nes kūrinys sukelia prisiminimus, akyse gali matyti ryškius vaizdus.

Eiliuotos dalies paskutinis posmelis taipogi gan gyliai įsirėžė į smegenis. Galėčiau pakartoti šimtus kartų visiems girdėtą frazę, jog “svarbiausia ieškoti, o ne rasti”, bet dar galiu ir pridurti, jog ieškojimas savaime suteikia kažkokią prasmę, siekiamybę, galbūt viltį ir kartu gimdo bei kuria svajones, verčia žmogų judėti. O štai kai kažką atrandam – viskas savaime dingsta, būna tik trumpalaikis atradimo džiaugsmo blyksnis, o vėliau nieko, arba dar blogiau – nusivylimas...

Labai ekspresyvus, įtikinantis ir pagaunantis tiek mintimi, tiek spalva, emocija - norisi ir šypsotis, ir paliūdėti, o pamąstymas tiesiog neišvengiamas. Pabaiga - išminties lobynas... Ne kartą sakiau, kad verčiate pervertinti, pasverti, gal ir sveikai pažvelgti į tam tikrus dalykus...AČIŪ:))