Trys raidės, Astė ir dziedulio Šventoji atėjo į kambarį, kur XX a. paskutinių metų paskutinio mėnesio pirmas dvi dienas gulėjo Vincentas. Nuotaika keitėsi. Lyg sielos klausytųsi gedulingos vargonų muzikos. Taip ir buvo. Kažkur TEN grojo ar net giedojo ir nė vienam iš atėjusių nesinorėjo ištarti žodžio. Bet pagaliau:  
- Taip! – atsiduso J.(jotas), – būni būni, o paskui reikia nebūti. Niekas nepasako, kad „reikia“, bet taip yra.
- Gerai atsimenu Vincentą. Tada dar Stefanija buvo. Ir jų jaunesnis sūnus Vytautas. Jau ne metai, kai nė vieno nėra, o nesinori patikėti, kad taip. Tegu Dievas juos glaudžia ir myli, bet daugiau nieko negaliu padaryti, – pusbalsiu mąstė-kalbėjo Astė. – Va, dar persižegnoti galiu ir papoteriauti.
- Suprantu, kad mano sumanymas nieko vertas. Ką gi, persižegnokime ir mąstykime, kas daryti.
- Žinau, ko norima iš manęs. Raidė A sakė. Dabar ir jaučiu. Bet atsiprašau, Ypatos gulinčio kaip tuomet Vincentas, nepiešiu, – tarė Astė. - Ė, ponai elektroniniai ir biologiniai, gerai, kad kiekvienas savyje dar turime ir po savo Dievą. Privalau jam paklusti. Net nenoriu sakyti, kad, „deja, privalau paklusti“. Esu jam dėkinga už tokį draudimą.
- Piešk, Aste. Labai prašau. Piešk. Gal ne visi žinote, kad jo erdvėje esu pagyvenusi, kol nepadovanojo dzieduliui ir Vidiniui. Piešk, Aste, – kartojo prašymą "Ypatos knyga" ir tie asmeniniai  žmogaus dievai, regisi, sutriko. Ir tas, kuris Astės danguje, ir tie, kurių paisė raidės. Nori gyventi – reikia kasdien, kas valandą, nuolat mirti. Tai pirmutinė sąlyga, kad galėtumei gyvent. Ištikimiausias gyvenančio žmogaus bičiulis yra mirtis. Jis kasdien, kol gyvas, gyveni ir amžinai, kai jau negyvas.
- Iš kur tai? Kiek šventumo, kiek Biblijos tavo žodžiuose, ogi tik Dievulis težino, bet ausys nuo jų neužsikiša, – pasakė J.(jotas).
- Mano žodžiai – ne mano žodžiai. Jie iš tos informacijos, kuri kaupiama, kad kilstelėtume į naują kokybę, įsiteisindami kaip savarankūs, mąstantys elektroniniai – ir nesvarbu, kaip juos pavadintume – žmonės. Bet ša! Tyliu. Netrukdykime savęs ir laiko. Ir, žinoma, Astės.
Astei ši mintis nebuvo nauja. Atsiminęs antikos laikų draugą Seneką ponas Ypata dažnai kalbėdavo jo žodžiais, neaplenkdamas ir apie kasdieną, kas valandą mirštantį žmogų. Ir nors akivaizdu sakyti, kad kol vyksta toks procesas tai, vadinasi, gyvenu,  tačiau tokia žmogaus būties formulė kažkodėl sąmoningai išmetama iš jo smegenų. Ar reikia? Kiek daug visokiausių teiginių prirašyta. Tačiau tai, kas akivaizdu – užtušuojama. Kodėl? Ir taip:
„Kol mirštu, vadinasi, dar gyvenu. Ir todėl padėk man, Dieve, kiekvieną dieną mirti.“
„Tvanku. Tiesiog kvėpuoti nėra kuo“, – pasiskundė sau Astė, bet taip ir buvo – birželio dieną degino, džiovino, kaitino, be lašelio lietaus. Astės vaizdutėje irgi kažkas panašaus – matė, kaip atrodytų nupieštas gulintis Ypata ir tikėjo, kad tokio jo jinai nepieš. Bet smegenys dirbo, o kai tokie dalykai vyksta, niekuomet, žmogau, nemanyk, kad mintis subrandinta.
- Jūs nepiešite, Aste. Nenorite piešti. Nesupykite, bet pasakysiu – kodėl? Jūs bijote. Ir tai yra vergo dalia. Toks palikimas – ne jūsų užgyventas, bet jis įmestas kaip reguliatorius, kuriam paklūsta daug žmogaus pojūčių, o galiausiai ir – elgesys.
- Sakėte, mažai kalbate, daug skaitote. Tai, regisi jums į gerą. Regisi, tai protingiau, negu daug  kalbėti ir mažai skaityt- įsiterpė J.( jotas), išgirdęs prokuroriškus „Ypatos knygos“ žodžius.
- Ačiū. Aš ne todėl mažai kalbu, kad negalėčiau daug. Man sunku kalbėti todėl, kad reikia kažką pasakyti.
- Net ir taip! – vėl J(jotas).
- Nupiešti poną Ypatą reikia. Ir krosnį užkurti reikia, – didino įtampą „Ypatos knyga“.
- Fu! fu!, fu! – tik jau apsieikime be pečiaus, – sujudo raidė B.
- Manau, kad taip ir bus, bet žinau, kad rekonstruoti sąmonę labai reikia.
- Taip, – mįslingai prašneko Astė, – būtų gražu, jeigu klausyčiausi pasakos.
- Gerai. Aš jums truputį paskaitysiu, – lyg paklusdama daugumos nuomonei prabilo „Ypatos knyga“ ir nelaukė pritarimo.

„LAIKAS GREITAS TUOMET, kai praeina. Kiek metų nuo anos karietos žlugimo? Bet ar labai kam svarbu? Todėl atsiradus progai, bandau kalbėti, kad neretai nuo žmogaus neatstoja net sąžiningai peržegnoti daiktai. Kuomet  visuomenei jie dingę, išnykę, užmiršti ir nereikalingi, kažkokia būtis juos suvokia ir išlaiko savo esybėje arba – pasakykime – egzistencijoje.
    Panašiai atsitiko su Radijo karieta. Ne tik visuomenei, bet ir mano mintyse, širdyje, net ir sapnuose jos nebuvo. Išnyko, ištirpo ir neatrodė, kad ji galėjusi būti - judėti, krutėti, važinėti. O juk važiavo, krutėjo, judėjo. Gal kas nors dar atsimenate, kaip buvo padėkota: „Ačiū, kad išgirdote šaukinį. Tai Radijo karietos šaukinys.“
Atsiminti tą praeitį man padeda daug kas, bet tai DABAR, praeinant mano ligai, o tuomet net minties nebuvo, kad tiek nemažai pastangų, noro, pasiryžimo padėti atsiminti keliones padės būtent raidės A ir B. Tik strykt ant akmens, ant bačkos ar kokio paaukštinimo, ar bet kur ir...
- Oi, ką girdžiu! – aukščiau už bet kokią bačką iššoko raidė B, bet tuoj lyg prisėmusi burnoje vandens, nuščiuvo, nes iš „Ypatos knygos“ girdėjo save.

B. Dėkui, kad išgirdote „Radijo karietos“ šaukinį. Linkime, kad tai, kas nauja, ne tik būtų miela ir gražu, bet ir neužmirštama.  Atsiminkite, kad tie, kas mus girdite, visi esate Radijo karietos žmonės.  Ateis laikas ir bus įdomu žinoti, kaip šis, atrodytų, menkutis daiktas, atrodė pradžioje. Nieko amžino nėra, bet į gerų daiktų atsiradimo pradžią reikia, galima ir būtina  nueiti. Ta atmintis tampa kūnu, buvimu, būtim.
A. Beje, kalbant apie karietos atsiradimą, didesnių ginčių nepasitaikė. Buvo pasakyta: „jeigu tikite, tai prašom – važiuokite!
Taip tiesiai šviesiai.

Kiek vėliau prie A ir B, padėjusias atsiminti  keliones, prisidėjo J.(jotas). Tai gan solidaus sukirpimo vyriokas, nelinkęs triukšmauti ir laiką leisti vėjais. Beje, J. (jotas) pirmasis pasidomėjo, ką reiškia „jeigu tikite“. Neįprasta, kad atsakymų iš kitur nelaukė ir pats bandė suprasti ir paaiškinti jų prasmes.

J.(jotas). Radijo karietos atžvilgiu šis klausimas ne visai įprastas. Todėl štai ir Jums klausimas: ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkei geresnį – blogesnį arkliuką ir – aida! Ir važiuoji atgal į šimtmečius. Ir nereikia skaityti istorikų, kas ir kaip ten. Tad dar kartą: ar tikite, kad tokia transporto priemonė gali būti?

O vieną kartą atėjo aktorius Tomas Vaisieta, mostelėjo galinga ranka, nubaidydamas raides A , B ir J.(jotą):
-  Štiššš, išdykėliai! – ir tylėdamas žiūrėjo toli toli, į TEN, kur žmogaus akys nemato...

Giliai į žemę įsiurbta,
Nemoka praeitis pareiti.
Palikusi SUDIEV, atgal negrįžta
Ir nešaukia kaip gervės
Ilgesiu per dangų.
O aš tikiu:
Mes susitiksim, Vilma,
Ir praeitį numegsime iš raidžių.
Žaibai sutvinkčios,
Driokstelės Perkūnas,
Nubudęs Dievas atsimins staiga –
Mylėjo savo vargą žemės sūnūs
Labiau negu mane...
Tegu ten iš delnų jiems rojaus sodai,
Iš šonkaulių – Ieva.