- Dega!,- šūktelėjo mintyse Ypata, o paskui per visą karietą: - Dega!
     - Dega! - skaudulingai pasigavo šaukti ponia Citata. Po jos Tomas, Vidinis. Žvilgterėjau pro langą. „Dega“! – sublioviau it varmo kirstas ir pajaučiau, kaip į kojų kelius nusliuogė silpnumas. Buvau sunkus, kaip kalvio kūjis. Ant kojų laikytis trūko jėgų.  Rankomis įsirėmiau į Pasostės  palangę.  Ausyse kitų žodžių nebuvo, tik jis, vienas: „Dega“! Jis vis dauginosi ir jau sklido iš visur. Atrodė, kad nieko kito nereikia daryti, tik klaikiai šaukti ir žiūrėti, kaip po apleistos sodybos kiemą tirštu debesim slankioja juodi, smalėku prakvipę dūmai. Saulė, dangus apdūmijo ir reikėjo laukti, kada užsidegusio namo ugnis plykstelės į akis.
     - Dega!- paskutinį kartą išrėkiau, bet balso jau nebuvo. Lūpos sudžiūvo, į burną įsimetė sausra, liežuvis apsunko, sustorėjo, gulėjo paslikas, nenorėdamas rodyti  gyvybės ženklų, o akys temo nuo vis tirščiau sodybos pažeme ir viršum jos besidraikančių dūmų.
     Paskui kažkaip visi susikupetavome prie namo durų...  
     - Perkūnas! Dar spyna kaip puspūdis pakabinta. Iš ko kvailį pažinsi, jeigu ne iš jo darbo, - pyko Tomas, įsirėmęs klupsčiais į duris ir iš visų spėkų mėgindamas nutraukti spyną: - Kirvį ar ką, kokį laužtuvą paieškokite. Kvailystė tokias spynas kabinti! Ugniai durų neužrakinsi.
     Ponia Citata pakišo solidų kriūko pavidalo gelžgalį ir pagaliau spyna nukrito po Tomo kojomis. Priemenės durys atsidarė, o po akimirkos, suvirtusi pirkion krūvelė karietos žmonių, aiktelėjo ir pasinešė sprukti atgal. Prie pečiaus, nugarą įbedęs sienoje ir parimęs ant kačergakokščio, stovėjo Ypata. Linksmas, besišypsantis, lyg apsidžiaugęs atėjusiais mielais pažįstamais. Pro didžiulio pečiaus gerklę iš gilios ertmės virto ugnies liežuviai. Virtuvėje pridūminta, akis griaužia ir jos apšlapę ašarų sūruma, bet... kas nežino pono Ypatos! Iš pečiaus gerklės virstanti ugnis apšviečia jį ir atrodo, kad pats Dievas stengiasi, jog toks Ypatos paveikslas net pro dūmus gerai matytųsi ir įsimintų.
   Ir vis tik - kaip čia dabar? Ypata ir Ypata? Vienas su kačerga prie pečiaus, kitas prie slenksčio, atskubėjęs gesinti gaisrą.
    - Pavargau. Kol užkūriau pečių, kol įsikūrė, įsidegė ugnis. Pasakyta ne prasto, kad jeigu ilgiau darbo nedarai, net ir pečių užkurti vargas. O ir krosnis seniai kūrenta. Tokia irgi nenori priimti ugnies. Dūmų daugiau negu turėtų būti,- kalbėjo nepakrutėdamas iš vietos Ypata - pečkurys, o balsas tikras kaip dangus danguje – toko kito nebūna. Gal tik neįprasta, kad skundėsi daugiau, kas jam nebūdinga: - E, seniai seniai kūrentas. Jeigu ne birželio tokia šiluma, gal net nebūčiau įstengęs užkurti. Kaminas nevalytas. Ot, ir pučia  dūmus į akis, į kaminą ir visur.  Bet ačiū, atrodo, kad įsidega. Betgi sėsite, ponai. Seniai ir stalas turėjo svečią,- nepajudėdamas iš vietos vargelius pasakojo Ypata - pečkurys,
     - Iš kur tu?- sunkai, ne savo balsu paklausė Ypata- gaisrininkas, dažniau už kitus pasišluostydamas dūmų griaužiamas akis.
     Ypata - pečkurys  atsakyti neskubino, bet balsas įtaigus, šiepiantis.
     - Ponas Ypata! Ką girdžiu? Baikite juokauti.
- Negi šiandien penktadienio tryliktoji? Negi užmišau sirgti? - sielvartingai  pasakė ir atsisėdo pasienyje ant suolo: - Negi užmiršau sirgti? Taip niekados nebūdavo, - kartojo jau nežiūrėdamas nei į krosnį, nei į Ypatą - pečkurį.
Atrodo, kad iš mūsų irgi niekas nesugebėjome atsiminti mėnesio ir savaitės dieną. Klausėmės jo aimanų ir tylėjome, nepasakęs, kad į tryliktosios penktadienį reikėsią peršokti dar pervieną dieną. O Ypata - gaisrininkas ėmė man už rankovės ir:
- Matot, kaip būna, Pranuci. Niekuomet nebuvo kilusi mintis, kad ir man taip atsitiks, kaip tau. Gal ne visiškai taip, bet... Vėliau ar anksčiau, regis, kiekvienam taip atsitinka. Tu jau užmiršti, kaip skyreisi su Pranu. O mane drebulys, šaltis krečia. O Dieve, kaip bijausi, kad neištiktų amnezija. Atmintis didžiausias mano turtas. Nuo antikos laikų. Viešpatie, neleisk man išnykti amnezijoje.
- Neleis, - neskubėdamas pažadėjo Ypata – pečurys: - Ir Viešpats neleis, ir mes neleisime. Net sirgti paraskvidekatriofobija neleisim, - tačiau Ypatos - gaisrininko tai neguodė:
- Pranuci, jeigu taip atsitiktų, stebėk ir  saugok atmintyje, kas ir kaip čia yra. Beje, -atsiminė, - o kur Astė? Astės nematau.
- Betgi, ponai...  Betgi tai vaidinimas! Ar suprantate? Fu, net sarmata! Ir pakibk ant tokio kabliuko. Ne vienas kuris mūsų, o iškart visi penki. Beveik visas karietos ekipažas! Ėgi,  ponas pečkury,  atiduok man šitą savo  žarsteklį Kad tave į peklą! Piešinys esi. Piešinys! – pakilo iš sąstingio Tomo siela ir niršo pridūmytoje virtuvėje suvokus kas yra kas: - Kuomet pasirodo tie išdykėliai visuomet lauk vaidinimo. Visuomet! Bet kad jis toks! Tfu! Tfu! Širdis į kulnis nusileido...
- Hi, hi, hi! – pasigirdo raidžių A ir B muzika už plonų virtuvės sienų.                                                                
- Ištiš, kad jus kur! Niekaip negaliu atsiginti pats ir apginti kitų.- Ir linksmai, net pasikvatodamas: - Tai bent vaidinimas! Dega!

                             Sakai, vaidinimas
                             Kai skeliame iš vieno du,
                             O neretai netgi daugiau -
                             Net armijas rikiuojame
                             Ir vedame į mūšius Savęspi!

                             Aš nežinau,
                             O išdidi Kūryba,
                             Kuris pirmesnis tavo atminty -
                             Žmogus, iškalęs akmenyj bažnyčią,
                             Ar Dievo Žodis – amžinoji paslaptis?

                             Bet man svarbu turėti nepažintą žodį,
                             Svarbu Tavęs nerasti, Dieve,
                             Tikint, kad esi —
                             Kad ir savy
                             Galėčiau begalybę panešioti
                             Ir būti apmatu ją
                             ----------- sutalpinančios
                             -------------------------- esmės