keista mano egzistencija paskutiniuoju metu. žmonės kartais išsireiškia "viską pradedu nuo nulio, atverčiu naują gyvenimo puslapį". damn. manieji puslapiai vartosi gan dažnai. tikriausiai pačiam gale turėsiu didelę, storą knygą, primargintą, ištepliotą, ir gaila-kai kurių puslapių negaliu išplėšt, kai kurių klaidų neišeina ištaisyt. šį kart vėl verčiu naują švarų puslapį ( nebebus jis toks koks koks buvo). ir šį kart nedarau nieko, tik stebiu kaip jis po truputį atsiverčia. viskas gaunas savaime. atrodo, šį kart tai ne nuo manęs priklauso. ta rutina jau nėra užknisanti. tiesiog aš jai pasidaviau. naudojuos progomis ištrūkt iš namų ir tiek. beabejo, darbas su mažais vaikais išsekina. dėl to kenčia moklai, ir skambino auklėtoja, kuri pasipiktinus, jog nuo rugsėjo 15 nepasirodžiau klasėj. kažkodėl man tai nerūpi. kažkodėl aptingau stebgtis dėl savo ateities, jei dar dabar tik dabar adaptavausi prie kasdienybės normų. kažkodėl noriu save atiduoti kitiems. tegul išsunkia mane. su savo gyvenimu pati nesusitvarkau, tad savo laiką skiriu tam, kam jo reikia. tarkim vaikams, kurie mane jau įprato vadint mokytoja, lyg bučiau koks pavyzdys. ir kažkodėl tik maži vaikai sugebėjo mane priimt tokią kokia esu. ir man jie visai nieko. gal netgi prisirišau prie jų :) vaikų dienos centras, vakaronės, seminarai, kitą savaitgalį asamblėja kretingoj. taip stengiuos ignoruoti tai, kas vyksta namuos. seniau menkiausi barniai privesdavo prie kraštutinumo. šį kartą kraštutinumo ėmėsi tėvai. jau prieš savaitę globėjas padavė prašymus soc.darbuotojai, jog atisakytų globos. na jis manė, kad aš būsiu jam daiktas. jis pasiims visus mano pinigus ir aš tylėsiu, miegodama ant sulūžios lovos, neturėdama net mokyklinių vadovėlių. na mano nelengvas charakteris.(ypač kai skauda dantį ir nėra galimybių jį sutvarkyt) nemoku tylėti, gal kartais netgi pasakau per daug. ir dabar jau daraus zoom'ą, taupysiuosi babkes, soc.darbuotojai parūpint turėtų butą. aišku kol visa tai ateis...teks dar būt šioj būsenoj, kai atrodo esi dėjus ant savęs, bet vistiek egsistuju šiaip ne taip.

et, šiandien keikiau save, kad nesu pilnametė. arba kad rinkimai negalėjo dar pusmetį palaukt. paskutiniu metu savyj pradėjau jausti pilietiškumą. nors ir atirastų vėliau galimybė gyvent vokietijoje, kažkaip neisnori palikt šalies, nors ir draugė išvadino durne, kad verčiau liksiu viena, stengsiuos išgyvent savarankiškai, vietoj to, kad gyvenčiau vokietijoj su tėčiu ir man nieko netrūktų. bet.. damn. jaučiu kaip myliu savo šalį, ir kaip nenoriu iš jos išvažiuot, kad ir koks bardakas čia. na.tai savas bardakas.

dar pamasčiau, kad nenoriu įsisvaigti. tie vaikinai... šiąnakt nors ir buvo aplink daug žmonių, norėjos įlįst į tavąjį miegmaišį, apsikabint, ir užmigt. ir buvo gera žiūrėt į tave miegantį. šį kart niekam to nesakysiu. neišsipasakosiu. tai mano. mano akimirka. atėjus ir vėl greit praeisianti. turiu rūpečių ir be tavęs, tad tiesiog nelieka laiko apie tave svaigti. ir nenoriu jokių rimtų santykių, ypač jų aiškinimosi. tik to ryšio. ir daugiau tokių naktų. tavo kvępavimo sėdančio ant mano kaklo. tai kažkaip..nežinau.. tyra. tai nėra kažkoks fizinis potraukis. kažkas daugiau. kai nenori glamžytis visą naktį. pakanka tokių akimirkų. tik kartais norisi apsikabint. et, silpnumo akimirkos. na taip..tai daro mane silpna.

"tai kas tyra, gimsta niekam nematant"