keista mano egzistencija paskutiniuoju metu. žmonės kartais išsireiškia "viską pradedu nuo nulio, atverčiu naują gyvenimo puslapį". damn. manieji puslapiai vartosi gan dažnai. tikriausiai pačiam gale turėsiu didelę, storą knygą, primargintą, ištepliotą, ir gaila-kai kurių puslapių negaliu išplėšt, kai kurių klaidų neišeina ištaisyt. šį kart vėl verčiu naują švarų puslapį ( nebebus jis toks koks koks buvo). ir šį kart nedarau nieko, tik stebiu kaip jis po truputį atsiverčia. viskas gaunas savaime. atrodo, šį kart tai ne nuo manęs priklauso. ta rutina jau nėra užknisanti. tiesiog aš jai pasidaviau. naudojuos progomis ištrūkt iš namų ir tiek. beabejo, darbas su mažais vaikais išsekina. dėl to kenčia moklai, ir skambino auklėtoja, kuri pasipiktinus, jog nuo rugsėjo 15 nepasirodžiau klasėj. kažkodėl man tai nerūpi. kažkodėl aptingau stebgtis dėl savo ateities, jei dar dabar tik dabar adaptavausi prie kasdienybės normų. kažkodėl noriu save atiduoti kitiems. tegul išsunkia mane. su savo gyvenimu pati nesusitvarkau, tad savo laiką skiriu tam, kam jo reikia. tarkim vaikams, kurie mane jau įprato vadint mokytoja, lyg bučiau koks pavyzdys. ir kažkodėl tik maži vaikai sugebėjo mane priimt tokią kokia esu. ir man jie visai nieko. gal netgi prisirišau prie jų :) vaikų dienos centras, vakaronės, seminarai, kitą savaitgalį asamblėja kretingoj. taip stengiuos ignoruoti tai, kas vyksta namuos. seniau menkiausi barniai privesdavo prie kraštutinumo. šį kartą kraštutinumo ėmėsi tėvai. jau prieš savaitę globėjas padavė prašymus soc.darbuotojai, jog atisakytų globos. na jis manė, kad aš būsiu jam daiktas. jis pasiims visus mano pinigus ir aš tylėsiu, miegodama ant sulūžios lovos, neturėdama net mokyklinių vadovėlių. na mano nelengvas charakteris.(ypač kai skauda dantį ir nėra galimybių jį sutvarkyt) nemoku tylėti, gal kartais netgi pasakau per daug. ir dabar jau daraus zoom'ą, taupysiuosi babkes, soc.darbuotojai parūpint turėtų butą. aišku kol visa tai ateis...teks dar būt šioj būsenoj, kai atrodo esi dėjus ant savęs, bet vistiek egsistuju šiaip ne taip.

et, šiandien keikiau save, kad nesu pilnametė. arba kad rinkimai negalėjo dar pusmetį palaukt. paskutiniu metu savyj pradėjau jausti pilietiškumą. nors ir atirastų vėliau galimybė gyvent vokietijoje, kažkaip neisnori palikt šalies, nors ir draugė išvadino durne, kad verčiau liksiu viena, stengsiuos išgyvent savarankiškai, vietoj to, kad gyvenčiau vokietijoj su tėčiu ir man nieko netrūktų. bet.. damn. jaučiu kaip myliu savo šalį, ir kaip nenoriu iš jos išvažiuot, kad ir koks bardakas čia. na.tai savas bardakas.

dar pamasčiau, kad nenoriu įsisvaigti. tie vaikinai... šiąnakt nors ir buvo aplink daug žmonių, norėjos įlįst į tavąjį miegmaišį, apsikabint, ir užmigt. ir buvo gera žiūrėt į tave miegantį. šį kart niekam to nesakysiu. neišsipasakosiu. tai mano. mano akimirka. atėjus ir vėl greit praeisianti. turiu rūpečių ir be tavęs, tad tiesiog nelieka laiko apie tave svaigti. ir nenoriu jokių rimtų santykių, ypač jų aiškinimosi. tik to ryšio. ir daugiau tokių naktų. tavo kvępavimo sėdančio ant mano kaklo. tai kažkaip..nežinau.. tyra. tai nėra kažkoks fizinis potraukis. kažkas daugiau. kai nenori glamžytis visą naktį. pakanka tokių akimirkų. tik kartais norisi apsikabint. et, silpnumo akimirkos. na taip..tai daro mane silpna.

"tai kas tyra, gimsta niekam nematant"

.. ne manoji rašliava.. tiesiog cituoju tai iš filmo "bang bang you're dead".. patarčiau jį pažėdi tiems 'vierchams' mokyklose.. tiems, kurie spardydami kitus, jaučias 'kietesni', nors mirksta tame pačiame šūde..

p.s. rašau tai ne dėl to, kad į mane atkreiptų dėmesį, o kad susimąstytų apie kitus. Jei tai nieko nepalies, et, gaila. (:

...kai manes nebebus, turesit iraša, kad galetumey viska apmastyti...galbut suprasite kodel aš ŠITAIP pasielgiau...

Menkas stumtelejimas, kitiems matant, yra ne juokai, ypac kai žinai, jog tai kartosis kasdien, kiekviena miela diena...tau net palengveja kai tai nutinka iš tikruju, nes tu nuolat lauki kito puolimo...

Jie ne tik skriaudžia vaikus..
Jie vercia tave skriausti pati save...
Dar dvieju metu aš neištversiu... kuo labiau jie mane vadina pamišeliu sprogdintoju, tuo labiau jie patys pradeda bijoti. Jie žino ka aš sugebu.. bet jie nežino ko galiu imtis.

O kur dar namai namuciai...

Ponas geradarys...kam jis apskritai stengiasi?..negi jis nežino, kad jau per velu?..

Kartais aš galvoju, kaip viskas galejo buti...noreciau buti žmogus, kokiu Ji mane isivaizduoja...

Vaikai gali buti antgamtiškai žiaurus...
Tu turi buti vyras.. buk vyras! BUK VYRAS!!! Taciau buna dienu, kai tau paprasciausiai norisi verkti...

Kartais neapykanta tampa vienintelis tikras dalykas pasaulyje... gali liautis myleti žmogu, bet neapykanta neturi pabaigos... žmones gerbia neapykanta. Ji gerbiama.

Kai kuriems žmonems ne ginklo nereikia, kad tave sužalotu.. jie naudojasi žodžiais, juoku, arba smaginasi žiuredami kaip tu kraujuoji...jie namato, kad tu stengiesi sulaikyti ašaras, kad tau gerklej istringa gniužulas, kad tu dusti ir tau norisi pravirkti...

Jie duoda tau varda...ir tas vardas tave kažkaip veikia. Jis tave pakeicia. Jis perdirba tave, tavo molekules. Ir kai viena diena pažvelgi i veidrodi, tu neatpažisti saves, nes patiki jais... jie laimi, tu pralaimi.. tau norisi rekti: ATSTOKIT NUO MANES!! taciau niekas taves nesiklauso, nes tai niekam nerupi.. juk tu nebeturi vardo.. nes ji iš taves ateme.. ir viena diena, jie ištaria ta varda ir tu išgirsti, kaip kažkas tavyje triokšteli.. tu suvoki ka tau reikia daryti.. reikia atgauti savo varda.. ir reikia tai padaryti visos mokyklos akivaizdoje, nes butent šitaip tavo vardas buvo iš taves atimtas... reikia viska padaryti taip, kad tai istrigtu kiekvienam vaikui i atminti. Cia kalbama ne apie teisybe. Po kurio laiko imi mastyti tik vienaip... ginklas...bomba... greita teisybe...

BANG BANG!!!

Kam skubeti?.. tegul jie vynioja ta geltona juosta. Ištisos mylios tos geltonos juostos...kai aš baigsiu jie jos pristigs... kai šiais koridoriais praplus kraujo upes, kai šie koridoriai bus prigrusti kunu maišuose, jus visi kartosit: kokia tragedija!

Taciau gal pažiureje mano juostas neskubesite teisti?.. gal tokia ir yra mano paskirtis Žemeje?.. tai mano paskutine valia. Tai mano testamentas.

valgydama mandarinus pagalvojau jog Kaledos kvepia manadrinais. tad nuo rytojaus svesiu kaledas.. siandien man kucios,. sveikinu (hug)

Kažkur išgirdau šią frazę ir visad ją kartoju, bei visuomet tuo įsitikinu:
TOBULAS DIEVAS TURI TOBULĄ HUMORO JAUSMĄ
Kartais taip sulipa viskas, susikaupia į gumulą gerklėj, kad...norisi melstis. Ir labai nuoširdžiai kažko
paprašyti Dievo. O Jis, kad linksmiau būtų-apverčia viską aukštyn kojom.
Kartą paprašiau Jo, kad pakeistų mano gyvenimą, įdėtų į jį daugiau spalvų ir mano pasauliui grąžintų saulę. O Jis pakeitė mane. Viskas liko taip pat...bet man netrukdo netgi ir tai, kad pro langą matau ne saulėtekį, o plytų sieną.
Dar daug visko Jis padarė šiek tiek kitaip, nei norėčiau.
O dabar...
Po to kai iš mano pasaulio išėjo vienas iš brangiausių man žmonių, po to kai pradėjo manęs nekęst, paprašiau Dievo: prašau, neleisk, kad dar kada mane įsimylėtų Draugas. Ir štai!.. Mano pasaulėlyje atsirado daugiau rožinės spalvos, kutenančių drugelių pilvelyje ir juoko. O jo vardo nesakysiu :> ir... aš jam tik draugė. Juk to ir prašiau prieš tai.
Bet džiaugiuos, kad mano Dievas toks linksmas. Juk..davė tai, ko prašiau nuo pat pradžių.. sakykim-uždegė liepsnelę prieš mano plytų sieną.
Džiugu ir dėl to, jog išmokau į viską žiūrėt su humoru. :>

svarbiausia yra norėti. o visa kita tik tingumas. tos kvailos priežastys dėl kurių nustoji sekti paskui svajones. jos atsiranda kai aptingsti svajoti arba kai suabejoji savimi. "vienas lauke-ne karys"?? žmogus niekada nebūna vienas. tik reikia mest salin savo karuna ir paprasyt pagalbos kai jos reikia. įgyvendinau savo svajone. viena nesugebėjau. bet man padėjo. ačiū Jam (:

ziuri.. bet nematai. klausai.. bet negirdi. egzistuoji... bet ne gyveni. TURĖJAU GIMTI VISIŠKAI AKLAS, NES TIK DABAR SUPRANTU, KAD MATAU. domantas razauskas-generolas. mp3 šią dieną pastebėjau, kad gera gyvent. Aš skausmą visad slėpdavau, bet jis grįžta trigubai stirpresnis. Juokiaus pro ašaras, bet užtad žmonių nuomonėje apie mane visada pirmas punktas - LINKSMA. O jie nežinojo, kas dedasi... bet už tad buvo draugės, kurioms atliedavau viską. Ir toks pasitikėjimas, nuoširdumas tikriausiai jas išvargino ir aš joms atsibodau. Visiškas užsidarimas savyj. Ir niekas nematydavo manęs liūdnos. Kiekviena diena - puikiai suvaidintas spektaklis. Kartais pačiai save pavykdavo apgaut. „.. kai tikrovė stveria už pakarpos ir sušunka tiesiai į veidą: ei! klausyk, štai koks gyvenimas! „ ir turi atsimerkti, pažiūrėti į jį, klausytis, užuosti: žmonės, kurie Tavęs nemėgsta, dalykus, kurių daryti nenori, dalykus nuo kurių tau skauda, dalykus, kurie tave gąsdina. Klausimus be atsakymų, jausmus, kurių tu nesupranti, jausmus kutių tu nenori, bet negali sutramdyt“ kevin brooks „martynas pigas“. taigi taip būdavo ir man. tikrovė suimdavo.. skausmas išlįsdavo... ir neužtekdavo tik pasakyt „ne ne.. man viskas gerai.. kažkas pjausto svogūnus, o gal kažkas į akį įkrisdavo“. suima toks stiprus, smūginis skausmas. Plaučiuose nebelieka oro, o širdies dūžius ne tik jaučiu krūtinėje, bet ir girdžiu ausimis. Rankos svyra, o gerklėje susidaro dusinantis gumulas, kurį norisi išrėkti, išstaugti. Noris trankytis! daužytis! drąskyt! dėl tų prakeiktų atsiminimų, kurie sunkiai leidžia žengti pirmyn. Bet... taip tikriausiai yra pasijutęs kiekvienas. beviltiškai. Bejėgiškai. Po kurio laiko nusprendi DĖJAU! ANT VISKO.. ir tada viskas vienodai šviečia... nejauti nieko.. nei džiaugsmo, nei skausmo. tik apatiją, nepasitenkinimą. Irzlumą. Tokioj stadijoj teko būti iki šiandienos. Bet šiandien išėjau į pavasarį pasivaikščiot, pasižmonėt... išėjau šiaip sau. Kažko pamatyt. Vaikštinėjau po „laisvės alėją“. Medžiai dar nežaliuoja, bet pavyko atsimint kaip jie atrodė anais metais. Ir kažkas nutiko, jog nusišypsojau. Atsisukau pažiūrėti, gal kas prajuokino?... sukuteno. Bet nieko nebuvo.. tas juokas kažkur iš paširdžių. Vaikščiojau gan ilgai.. atsiminimai vėl užplūsdavo.. ir vis atsisukinėjau. Vis stebėdavau ar neina kas už nugaros ir ne kutena. Bet tokie malonūs jausmai! kutenantys drugeliai pilvelyje. O santakoje, pakilęs vanduo ir jame atsispindytis saulės spinduliai man priminė, kaip gera yra gyventi.. savo eilėraštyje sakiau VERKIAU VAKAR, ŠIANDIEN, GAL VERKSIU RYTOJ, BET PRO AŠARAS RĖKSIU: GYVENIMĄ MYLIU! tą eilėraštį parašiau tokią pat dieną kaip ši. kai pradedi matyti, girdėti, gyventi. kai supranti, jog skausmas, kaip ir džiaugsmas-tiek pat reikalingas. Žmogus privalo pajausti, išbandyti VISKĄ. Jausmai ir daro žmogų žmogumi. Ir galima „dėt“ ant visko, bet tuomet tik egzistuosi, bet negyvensi.

mano pasaulis
neturi nieko bendro su tavim.
jis tavęs neliečia.
tik tvyro ore
virš kitų galvų.
labai retai guli po kojomis
ir leidžiasi būt mindomas
kaip purvinas durų kilimėlis
su užrašu
welcome.
bet ir tada
vos tik pameginęs pravert duris-
supranti, jog jos kaip visad
uzrakintos.