Matyt, kai labai norima pasilikti vienam, vienumoje, taip ir atsitinka - tie, kas yra arčiau, kas įvelia tave į kompaniją, nepastebimai vienas po kito, nyksta, išeina ir, žiūrėk, jau esi vienas. Taip atsitiko po surengto mums triuko. Karietos ekipažo žmonės pradėjo skirstytis - užgeso pečius, išsivėdino namai, vengdamas skersvėjų, uždariau kai kuriuos langus. Išeinamas Vidinis pasakė, kad susirengė iš karietos pasostės parsinešti reikalingesnius daiktus ir ten palauks vėliavos nuleidimo.
Sustojau prie lango ir žvelgiau vakarų pusėn.
     - Ar galėčiau jus vadinti dzieduliu, - paklausė Šventoji arba kitaip - \\\\\\\"Ypatos knyga\\\\\\\".
     - Niekas lig šiol manęs to neklausdavo. Ateina laikas ir... dziedulis. Vadink! Laikas atėjo.
     - Laiką suprantu kitaip. Jūs irgi kartais pasakote: nekelk nosies, Šventoji, aukštai šoksi – žemai tūpsi. Man tokie dalykai nerūpi. Svarbiausia kaupti informaciją. Šia prasme esu tikra gobšė. Ir jūs žinote, kodėl. Suvokiame, kad tik per ją tegali ateiti naujas žmogus. O sąlygos mums palankios, nes, pavyzdžiui, aš irgi esu jums reikalinga, kad galėčiau atsiminti. Manimi tikite labiau, negu savimi.
- Na, taip. Žmogaus atmintis labai pažeidžiama - naikina ligos, naikina mirtis. Per ilgesnį laiką taip pat išblėsta. Šiandien dar atsimeni, o rytoj- žūrėk, išnykusi. Senatvė vėl ją apšienauja. Daug duočiau, jeigu sugebėčiau atsiminti. Jeigu ką surandu, tai dažniausia ne savo atmintyje. Tiesa, būna, kuomet kažkas sušvyti galvoje ir netikėtai išnyra, pareina tai, kas kažkada tavo. Ir koks džiaugsmas! Ot, tuomet ir šokteli aukščiau, atsiėmęs iš užmiršties bent dalelę savęs, - kalbėjomės su Šventąja, net neįtardamas, kaip niūru būtų be jos.
- Neužsikalbėkim, dzieduli. Jau saulė prie laidos. Suprantate, kodėl apie ją? Karietos vėliavos nuleidimo laikas.
- Taip, Šventoji. Pirmą kartą suprantu, kad ten jau nebūtina ateiti. Saulė leisis kaip prieš daug metų birželio 11- ją, o būtent: 21’55. Dar ryte kėliausi karietoje. Dabar jau net nereikalingas.
- Na, žengte marš! Imk mane ir eime!
     Karietos vėliavos pakėlimo - nuleidimo aikštelėje nebuvome pirmi ir paskutiniai. Pirkios įspūdžiai sąmoningai pritildyti. Niekas žodžiu nenorėjome jų liesti, tačiau jautėsi, kad jie ištirpdyti kiekvieno kraujuje ir į širdis atneša nuosėdų. Džiaugiausi, kad nepasidaviau, kad sugebėjau ateiti kuomet atrodė, jog galiu to nedaryti. Visi buvome, kaip vakar, kaip anksčiau, tik saulė leidosi viena minute vėliau. Rytoj irgi leisis tuo pat laiku, lyg norėdama geriau įsižiūrėti į birželio penktadienio 13-tosisa lauktuves.
     Vėliavos nuleidimas neužtrunka. Pastovėję minutę skirstomės prie savo darbų, dažniausiai visi kartu sugurmėdami karietos erdvėse. Šį kartą mūsų keliai skyrėsi - su Vidiniu neskubėdami įkalne kilome į sodybos kiemą. Reikėjo kažką- kad ir bent ką- kalbėti.      
     - Vidini, kažką nori pasakyti?
     - Nieko. Bet va, noriu, Pranuci, ir save, ir tave pasveikinti. Mudu juk nugalėjome. Patys save. Suprask – galingiausią priešą. Kai norėjome, kad kas mus temptų už rankovės, prašytų, įtikinėtų -patys atėjome. Nežinau, iš kur mano smegenyse užrašyta, bet ten taip: vyrais tampama užsivilkus uniforma Ir dar: nepritekliai ir vargas  yra tikrieji kareivio mokytojai. Sunku būti, kuomet žinai, kad jau nesi reikalingas. Tačiau atėjome. Sveikinki mane, o aš tave. O abu kartu - Napoleoną. Tai jis čia taip kalbėjęs.
      - Sveikinu, Vidini. Ir Napoleoną taip pat. Bet jau kuris laikas, kai nesiunti į mano atminį eilėraščių. Išsekai?    
     - Neamžinas. Ateina laikas ir čia užsiraukti, bet vėl nėra padėties be išeities. Juk viskas pasakyta, kad ir ką aš ar bet kas iš mūsų bekalbėtume. Ir dažnai - paprasčiau, lengviau, aiškiau. Žvilgterėjau į Prano paliktą lagaminą, o ten  makulatūros, kad oi! oi! oi! Bet žiūriu, kad ir kelios knygos. Atsiverčiau „Patarlių ir priežodžiu“ knygelę ir iškart į akis: „Mirtis dažniausiai ateina nelaukiama“. Pasakyta tai, matyt, velniažin kada,  jeigu toks priežodis į tautosaką  įrašomas. Bandžiau pasiginčyti, o kas iš to –klausyk:

O tu sakai: mirtis
Ateina, kai nelaukiam jos.
Nebūtų sunku man jos laukti
Kad tik žinočiau - neateis.
Ir vis tik būna,
Kai atodūsyj sunkiam
Aš laukiu jos, atvėręs širdį.
Gal žvilgteli,
Bet kai širdis – tuščia,
Nereikalingas mirčiai.

     - Nusprendei pasiginčyti su patarlėmis ir priežodžiais.
     - Kodėl pasiginčyti? Tiesiog pabūti. Pabandyti suvokti iš kokios gilios ateities mudu atėjome.  Gal ir  mudviem reikėtu atsiminti tuos tolimus draugus, kaip, sakysime Ypata antikos laikų Seneką. Mes jam pavydime, o ryžto atsiminti savo draugus nesiimame. Adomas su Ieva visiems mums tėvai ir manau, kad palikimą dalijo sąžiningai.
   Tuomet prie mudviejų prisigretino Ypata.
- Kur du – trečias  nereikalingas,  bet gal tai ne absoliuti tiesa.
- Taip tik atrodo, kad mudu du. Tai ne tiesa. Su mumis ir „Ypatos knyga“. Pagaliau ką tik iš Vidinio išgirdau, kad jis irgi surado sau nuolatinį palydovą. Irgi knygą.
- Gerai. Bet norėčiau su judviem pasikalbti,  o knygos man tikrai netrukdo,- pasakė Ypata ir, išėjęs į priekį, nuvedė takeliu į seną sodą.