Naktis bemiegė. Galva užgrūsta mintimis, bet visos tokios, jog norėjosi, kad jų nebūtų. Sunku supaisyti ir atsirinkti nors vieną, kuri galėjusi ką nors keisti ar bet bandyti kažką daryti taip, kas būtų geriau. Vaizdai irgi vienas po kito virto į vokais užmerktas akis, slydo po jais ir tirpo, užleisdami pasirodymus kitiems. Štai kažkur sėdžiu su senu laikraščiu rankose, skaitydamas informaciją apie Praną ir jo karietą - džiugu, kol jis ne blyksteli apgeltusiais dantimis į veidą ir nepasako, kad jis ne aš, o kitas Pranas. Apie jį rašo laikraščiai. O paskui nueina ir iš toli cituoja:

"0Keistokai atrodo, kai vidužiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, esą, susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžią ar net toliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas:"Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime".

Vėliau raidės A ir B ėmė mane už rankų ir vedė nepažįstamu koridoriumi, vis prašydamos, kad eičiau greičiau, nes dėdė Kva Kva Kva arba Bul Bul Bul užrakins kabineto duris ir negalima bus pamatyti vietos, kur mane ištikusi amnezijos liga. Pakeliui vis kalbėjusios, įtikinėjusios, kad dėdė labai doras žmogus ir manęs niekuomet nebuvo užmiršęs. Todėl man buvo labai svarbu neužmiršti ir parašyti su Šventąja elektroniniame dienoraštyje: Paskui klausiausi įrašo ir girdėjau:

“Garbinga, kad neužmiršdavo telefonu paskambinti ir Pranas Morkus, kitaip dar Kva Kva Kva arba Bul Bul Bul. Jis žinojo, kad atmintį apie radijo karietą pamečiau išėjęs iš jo kabineto, tačiau telefoniniuose pokalbiuose apie tai neužsimindavo ir paprastai klausdavo, ar nežinau, kur prapuolė kuris nors iš mudviejų pažįstamų. Tačiau „mudviejų pažįstami“ jam dažniau nepažįstami žmonės, tačiau visi buvę karietos keleiviai. Išgirdęs, kad tokių nepažįstu, žinodavo apie mano atminties būklę ir tuomet ką nors pacituodavo iš Senojo Testamento. Dažniausiai girdėdavau: „..bet Adomui neatsirado padėjėja į jį panaši. Tuomet Viešpats Dievas siuntė ant Adomo gilų miegą; o jam užmigus, išėmė vieną jo šonkaulių ir jo vietą užpildė mėsa. Po to Viešpats Dievas iš paimtojo iš Adomo šonkaulio padarė moteriškę ir ją atvedė pas Adomą“.

Bet raiškiausiai, gal kiek užtrukęs, po užmerktų akių vokais pabuvo ponas Ypata.
Prie uždegtų žvakučių karste gulėjo numirėlis. Priėjo Ypata ir nežinia ką pakuždėjo. Tuomet pamačiau, kaip iš karsto išlipa apie 75 metų žmogus. Nebuvo sunku žinoti, kad tai austrų kompozitorius Arnoldas Šenbergas.
- O kas tave keis?- paklausė
- Nežinau- atsakė Ypata. Ir tuomet atsiminiau, kaip savo užrašuose „Laikas atsiminti", padedamas „Vakaro Žinių“ rašiau:

“Jis taip bijojo 13 dienos, kad galima sakyti, mirė nuo savo perdėto prietaringumo. 1951 metų liepos 13 dieną, penktadienį, jis praleido po antklode, drebėdamas iš baimės. Likus ketvirčiui valandos, jo žmona įėjo į kambarį, norėdama pasakyti, kad bijoti liko 15 minučių. Tuo metu Šenbergas, sunkiai pakėlęs ranką, vos pratarė žodį “harmonija” ir mirė be dvylikos minučių dvyliktą”.

- Ypata, neprasidėk! – šūktelėjau, - yra įdomesnių dalykų. Va, linkėjimus siunčia p. Bartkus. Dovanų irgi atsiuntė. Prisimink! Kartu dirvožemį sėjome ant Karlonų kalnelio.
Ir tik dabar pamačiau, kad jam paduodu virvę ir pistoletą.
- Sakė, kad dar reikia tilto. Bet jį dabar nesunku surasti. Ne karo metas ir tiltai nesugriauti.
- A, prisimenu, - neskubėjo į karstą gulti Ypata.
Aš irgi Jus atsimenu, ponas Ypata, –pasakė Bartkus, nežinia kodėl ir kaip atsiradęs šalia. Ir Ypatai: -Siūlau numirti kitokiu būdu. Tai patikimiau, negu atsiliepti į paraskevidekatriafabijos iššūkį. Ponui Arnoldui Šenbergui pasisekė, bet irgi laukti reikėję beveik visą parą. Betrūko tų nelaimingų dvylikos minučių ir nebūtų gebėjęs numirti. Ar reikia rizikuoti?
Ypata užmiršęs, kad karste vieta pasilikusi tuščia, klausiamai žiūrėjo Bartkui į akis ir laukė, kokį mirties būdą jam siūlo.
- Pone, neatsisakykite! Nors esame sapne, bet vis tiek. Tai ne novelė. - Ir nelaukdamas dėstė: - Mirkite nors tuoj pat. Niekas nedraus. Juo labiau, kad šis mirties būdas stengiasi pamėgdžioti Šventąją trejybe. Va, Pranucis mano dovanas jums sąžiningai perdavė. Tai virvė, kurios viename gale padaręs kilpą, jau dabar galite užnerti ant kaklo. Tai pistoletas. Šovinio nereikia ieškot. Jis yra. Bėda, kad negalėjau atsiųsti tilto. Todėl prisiėjo pačiam čia atkakti, kad parodyčiau, kokį siūlau. Eime, - atsargiai lietė Ypatos petį Jonas Bartkus: - Parinkau gražiausią. Manau, kad tiltas jums patiks. Negaiškim, - dar kartą paragino eiti.
- O kam jis jums reikalingas, - buvo apmaudu, kodėl nekviečia ir manęs į kompaniją.
- Paprastas dalykas. Kitą virvės galą reikia užrišti už tilto turėklo ir svarbu, kad iki vandens užtektų laiko vieninteliam šūviui į savo smilkinį. Įdomu. Tikrai įdomu, - pakrapštė nagu smilkinį ponas Ypata. – Tik kam tie sakymai, kad zanavykai - gobšiai.

- Fui, - iššokau iš patalo, kaip Vilniuje nuo Karaliaus Mindaugo tilto į Nerį. - Niekur žmogus neturi ramybės. Net miegodamas. Net sapnuose.
- Tu teisus, dzieduli. Ir man visą naktį Labanoro dūdos grojo, - atsiliepė už lentinės pertvaros Vidinis. - Ne naktis, o kančia. Ėė, einu į karietą. Iš Pasostės dar kai ką parsinešu. Nedaug jau ko belikę. Gali būti, kad mudu paskutinį kartą šiandien kelsime karietos vėliavą.
- Ką? Ar jau susirengė išvažiuoti?
- Rytoj penktadienio tryliktoji. Jeigu ir neišvažiuos, nemanau, kad ten matysime poną Ypatą. Visą naktį nedavė ramybės! Dūdų orkestro dirigentas, mat!

Kalbėkite ką norit man -
Gal priežodžiais,
gal patarlėm
ar mįslėm.
Net po mirties
Mes niekur neišeisim,
Tiktai giliau savy sugrįšim.
Ir Dievas ten,
ir angelai,
ir rojus,
Bažnyčios puošnios
Ir patukę kunigai.
Per visą naktį
Labanoro dūdos grojo,
Kuteno pažastis velniai -
Reikėjo šokt...
Ir šokau, ponai,
Laimingas, kad su ragana poroj...
Neturi velnias dūšios
Kaip šuva- skolos.
Šiandien iš ten
Poeziją girdžiu,
O visa kita
atsiprašant - šū...

-Taip, taip! Iš tikrųjų, kaip pasakyta: ieškodamas ir velnią surasi. Bet iš kur jis, kai jo neieškai?
- Eik, Vidini. Eik!