Šklėrių kaimo namai savo viduje dažniausiai sutvarstyti pertvaromis ir taip atsiranda didesni - mažesni kambariai. Dar vis nežinau, kuriais metais Feliksas su Karolina ir dviem sūnumis – Divu ir Vincentu atėjo kurti Karlonų vienkiemį. Paklausius išgirsti, kad jis atsiradęs irgi tuomet, kai sodžius „ėjo į kalionijas“. Matyt, kad ne visi sodžiai ėjo. Kaimyniniai mažesni Piečių, Dubo (Marazų) ir didelis Margionių kaimai kaip kažkada subuvo vienoje  vietoje, taip ir stovi kupetomis namas prie namo, kol nepradėjo pūdami nykti. Šklėriai gi, turėję dvi gatves ir apie  aštuonias dešimtis sodybų, tirpo, skirstėsi, kėlėsi į viensėdžius, neretai kurdamiesi už poros ir daugiau kilometrų nuo senosios buveinės. Felikso ir Karolinos viensėdis kūrėsi prie Ūso balos, netoli geležinkelio ant viksvomis apaugusio lygaus lauko, kuris rytiniu šonu sviro žemyn į Ūso balą.
     - Gerų sapnų,- išgirdau Vidinį. - O Ypatos gal nesapnuokime. Jo mums užtenka ir be sapnų.
     - Manai, kad išnyks, kai karieta išvažiuos?
     - Nemanau. Ir neduokdie, kad išnyktų  Bet šiandien jis mane kaip reikia ant dantų palaikė. Tikrai nemaniau, kad taip sugebėtų.  
     Tylėjau. Irgi galvojau apie Ypatą apgraibomis suvokdamas, kad kažko svarbaus jo esybėje nesugebame žvelgti. Pripratome prie jo kaip tarpininko tarp kažko ir mūsų ir lipome prie minties, kad  mums užtenka žinoti, jog jis truputį kitoks. Atrodė, daugiau užsiėmęs savimi, mokėjimu sugrįžti į laikus, kuriuose atrodė jaučiasi patikimiau. Draugų ten nemažai, bet visi jie atsiminimuose ir košės kartu su jais nepavalgysi.
     „Iš kur jis žino, kad po jo juodžemio sėjos žemė geresnė“?- atsiminiau ir vėl užkliuvo sakymas, kad dabar reikia žinoti, kokį javą sėti. Esa, grikiai netinka. Bet ir tokie jo žodžiai praslydo neužsilaikę. Atsiminiau Prano paliktą tą apšepusį lagaminą. Atrodo, net pajaučiau, kaip jį priimu iš atvažiavusios karietos. Nelengvas. Sveria, tempia rankas žemyn.
    - Sakei, Vidini, kad  jame oi, oi, oi kiek daug makulatūros. Kalbu apie Prano lagaminą.
    - Atvilkau jį čia. Galėsi pasižiūrėti, bet pamačius, manau, kad noras praeis. Bent man ten nesinori kapstytis. Ten tavo, mano, jo ir turbūt visi juodraščiai, kurie kažkada rašyti ir numesti. Rašto daugiau išblukusio, negu to, kurį galima būtų perskaityti.
    - Įdomu. Man nebūtų sunku perskaityti. Ir naudinga, - išgirdome „Ypatos knygą“.
    - O, net užmiršome, ką turime. Atleisk, Šventoji. Nesame prie tavęs pripratę. Kai čia raidės A ir B su J.(jotu) - tai jos nei pačios mėgsta ramybę, nei kitiems leidžia turėti. Tu – priešingai, rami. It pelytė po šluota. Nepakviesi, nepašauksi - ir lieki amžinoje tyloje.
     - Tai mano darbas. Jeigu jums nesunku, įsekite lapelį kitą. Labiausiai nudėvėtus, išblukusius.
      - Naktyje? Na, esi iš tikrųjų šventoji. – Ir Vidinis, it saldainiuką čiulpdamas lūpose   žodelį  „minutėlę, minutėlę“, krapštėsi Prano paliktoje makulatūroj ir, įsegęs paprašytus lapelius, laukimu nutildė burną ir net alsavimą. Ir prašau, girdėkite:

Lig šiolei nesugebu suprasti, kam reikėję, sužlugus radijo karietai, atimti iš manęs atmintį apie ją. Negailestingumas toks, kad Dieve, Dieve! Ilgą laiką negalėjau atsiminti nė vienos kelionės. Jų man lyg nebuvo.
      - Betgi tai tu. Tavo balsas.
      - Ša, - pašnibždėjau.
   
„Kuomet , būdavo, kas nors prisėda pakalbėti apie kelionę, jų pasakojimų klausydavosi taip godžiai, kaip mano anūkai pasakų. Ir džiaugdavausi manydamas, kad tai fantazijos, kurios pagrąžina žemės žmogaus gyvenimą „
  
  - Stop, Šventoji, - tyliai paprašiau. - Stop, dukrele. Taip, mes jau žinome, kad tu šventa, bet dabar... Kažin, kiek dabar valandų? - nerišlus buvau kalboje, tačiau greitai valandų neprireikė:- Kažin, kur mūsų raidės dingę? Kai būtinai reikia jų- nėra. Taip ir praeina visas gyvenimas.
    Atsisėdau ant lovos kraštelio ir vėl klausiausi tolimo savęs iš „Ypatos knygos“
   
„Tai ne fantazijos, Pranuci, - įtikinėjo pažįstami – nepažįstami. -Tai realybė.    
     Neatlyžo ir ištikimasis Vidinis. Kalė ir kalė galvom, kad patikėčiau, jog per tuos metus su Radijo karieta buvau nuolat ir jam būdavo liūdna, kad nepasiseka man sugrąžinti atminties apie Radijo karietą ir jos keliones
Ir tas jo liūdesys irgi  buvo vaistas nugalėti amnezijai. Žinoma, ne galutina, bet atgaivinus vieną kitą atsiminimą, pasijauti kitaip ir patiki, kad Berlynas bus nugalėtas.
     Jau tuomet išgirdau jo eilėraščius, kurie nesuprantamu būdu transformavosi į mano smegenis. Gali būti, kad taip atsitiko dėl priežasties, jog Vidinis galėjęs skolinti ir net aukoti savo atmintį,  kad tik vėl  galėčiau įeiti  į prarastą laką arba  laiką užtušuotą, užmigdytą, atimtą, nukankintą
     Manau, sugebu atsiminti ar ne tik pirmą tokiu būdu man transformuotą eilėraštį.

Žinau - ne  Dievas!
Bet vis tiek nunešiu ten,
Kur atmintim žvaigždynai šviečia.
Žiūrėk, kiek daug kelių! -
Paklysti angelui ne sarmata.  
Tačiau skaudi, kaip įniršis,
Kaip atkakli viltis
Visais
kelias
važiuoja
karieta...
Tikėk ir lauk-
Paklysti sieloje jinai negali,
Tokiais kelias
Žvaigždynai parveda namo
Na, o kol kas
Kantriai tikėk, broleli,
Žmogaus va šitaip
Surėdyta karieta...