Santrauka
Sakyk, o Dieve, ką gi tu turgų darbymetyj veiki?
Santrauka
- Priimkit, žmonės, Lietuvos šakelę
Santrauka
- Kalbėk, Pranuci. Kol dar gali - kalbėk. Kad ir iškreipta burna, bet ji sava. Ir patikėk -su ja tokia būti patogiau, negu ąžuole.
Santrauka
- Eik kakoti, Vidini. Nesulauksi! Pasilik sau didvyrio ordiną.
Santrauka
Jeruzalę jau Vilniuj turim - // raudoms surinkti // reikalinga Siena.
Santrauka
Įsiklausiau, norėdamas išgirsti Ūdrio dainą „ Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“ iš Vytauto Klovos operos „ Pilėnai“. Šventa tyluma, o iki Pilėnų atrodo nežinomas kelias. Ne, tai ne tas Vytautas Juozapaitis...
Santrauka
Vėl sveika akimi žvilgt į kairę, į tuščią lovą, kurioje prieš metus surasdavau Gediminą Valacką. Ech, kas galėjo, švogriau, patikėti, kad taip toli būdami, kartu eisime į Kalėdas.
Santrauka
Gražai, broleli, reikia žmogui mirti -
Santrauka
Nepasakė gydytoja, kad reikia šypsotis, bet „karietą“ parūpino. Ji stovėjo už priimamojo durų koridoriuje, o prie jos – ir vežėja. Taip, vežėjA.
Santrauka
- Nemanau, kad GAMTA galėtų pakęsti begalinį niokojimą,- tarė Vidinis. - Siaubia ją gi ne kažkokios nematomos jėgos. Niokotojas yra arba jos pačios kūrinys, arba jis jai padovanotas.