Santrauka
O tu ir vėl, žiemos rūtele,// paošti vėjams palikta...
Santrauka
O gal jis ne mane, // gal šitaip Žmogų piešia?
Santrauka
Dar vis maniau, kad jie išnyks, // kažkam kalbėti mano žodžiai.
Santrauka
Po truputį – visur // ir būna taip, kad netikėtai nustembu...
Santrauka
Skaudi gimtų namų padangė // nukrito šliaužoti žeme.
Santrauka
- Gana, inteligente,- šyptelėjo Ypatos knyga. - Spėlionės lai nebūna mums amatas. Laukti nedaug. Iki saulės laidos sužinosime, kaip iš tikrųjų.
Santrauka
Kai sėdi prie lazdos // matai kitaip, kas vyksta danguje
Santrauka
Per daug visatoj tuštumos, // kad netgi dūmui būt Nieku reikėtų
Santrauka
Tyloj šitoj // net pragaras kūrenas..
Santrauka
Net nežinau, kaip dangui reiktų būti, jeigu manęs nebūtų čia