– Oi, kokia gera diena! Dar iki laidos saulė ilgai slys dangumi. Oi, kad visos tokios dienos! Nebūtų laiko nei Ypatai, nei bet kam sirgti, - džiaugėsi mano Šventoji. Jaučiau, kaip sąžiningai aprašinėja dienos įspūdžius, net pradėjau galvoti, jog reikia kažką daryti, kad galėčiau jaustis bent dalinai turįs teisę į savo gyvenimo užrašus. Bet ilgesniam šnektelėjimui su ja nebuvo laiko. Karietos ekipažo žmonės, visur matydami su „Ypatos knyga“, nepraleido progos prikergti man „inteligento“ pravardės. Jie dar vis laikė karietos vežėju ir jaučiau, kad toks šaukinys išliks iki grabo lentos. Nesunkiai vaizdavausi, kaip ant krūtinės ramybėje sudėtos rankos apvyniotos ne rožančiumi, o botagu. Toks tipas pajėgus į dangų įeiti išdidžiai. Vertas jo ar ne, ne taip svarbu, tačiau atrodė, kad dangumai įdomu būtų jį turėti ir jo jai reikia.  
– Va, Šventoji. Pasirodo ir ant Karlonų kalnelio pasitaiko dienų, vertų Ivano Denisevičiaus dienos, aprašytos Solženicyno.
– Denisovičiaus, – patikslino pavardę mano Šventoji.
– Lietuvinu, bet atkaklus. Nepasiduoda. Kaip manai, kokie nutikimai dar iki saulė laidos mus čia ištiks?
– Manau, kad radijo karieta turės naują vežėją, – net nemirktelėjusi tuoj pat atsakė Šventoji.
– Jau turi jį.
– Galvoji apie Ypatą, bet atrodo, kad taip neatsitiks.
– Tu ką? Kitaip būti negali. Nebent Balsas iš dangaus į mūsų vietas kažką atsiųstų. Pavyzdžiui, Vincą Krėvę ar Antaną Žmuidzinavičių. Arba abu kartu.
– Koks netikėtas ir puikus pasiūlymas, – pasidžiaugė Šventoji, bet po minutėlės ankstesniu ramiu pašnekovės balsu kalbėjo. - Ne. Turbūt taip nebus. Nelengva apie tai spręsti, bet nutuokiu, kad karietos naujas vežėjas jau yra. Jis čia, vienas iš ekipažo.
– Ne Ypata, o sakai, kad yra. Be jo nėra į ką rodyti, – ir tuomet ūmai šovė galvon. – Negi manai, kad juo bus Jonas Bartkus?
– Gana,  inteligente, – šyptelėjo Ypatos knyga. – Spėlionės lai nebūna mums amatas. Laukti nedaug. Iki saulės laidos sužinosime, kaip iš tikrųjų...

Apsidairiau aplinkui, bet Jono arčiau nesimatė, tik kluono pavėsyje stovėjo jo automobilis atlapotomis durimis ir atkeltu bagažinės dangčiu. Protas pasidarė veiklus ir sąžiningai dėliojo pliusus ir minusus, pasirenkant jį karietos vežėju. Jaučiau, kaip krūtinėje verda, kaista, tačiau pliusai vienas po kitos gausiai rinkosi į savo polių, labai raiškiai savo gausa persverdami  minusus.
– Taip, Šventoji. Toks pasirinkimas nekritikuotinas. Kad ir kaip norėčiau paprieštarauti, o argumentų, deja, nėra.
– Kodėl „deja“?
– Ė, argi supaisysi, kada koks žodis iš burnos ištrūksta, – pasakiau ir prisiminiau pokalbį sode prie  laužavietės, kuomet Ypata netikėtai pasakė, kad, girdi, radijo karietos vežėju jis tikrai nebus. Bet, kaip žinoma, mes vengiame teisybę išgirst žodyje ir, matyt, vargiai kas suprantame, kokia tai sunki nuodėmė.
– Suprantu, kad tau, dzieduli, mūsų pašnekesys nelinksmas. Erzina. Užrašinėju ir jaučiu, kad ir mano nuotaika blunka.
– Užrašinėji? Ne! ne! Nereikia, Šventoji. Ne viską reikia užrašyti. Nebūk smulkmeniška. Yra dalykų, kurių ir po daug metų nesinori prisiminti.
– Man nelengva spręsti, kas dzieduliui svarbu, o kas ne. Kas nepatiks, galėsite vėliau ištrinti. Man gi leiskite nepraleisti nieko, ką girdžiu ar matau. Gerai?                                                    
– Gerai, Šventoji. Sutarėm.

Toks pašnekesys tėra menkutis štrichas, jis be svarbesnių akcentų, bet vis dėlto įdomu būtų sužinoti, kaip atsitiko, kad Šventoji sugebėjo apčiuopti teisybę anksčiau, negu jai buvo leista būti. Dabar nėra abejonės, kad tos dienos sunkiausias pokalbis išliko viešumai nežinomas, tik gerokai vėliau sužinota, kad galiausiai būtent jis lėmė kai kurią pertvarką ir visą likusios dienos darbotvarkę. Jie abu – ir Balsas ir Ypata – žinojo vienas kito nusiteikimus ir abu  buvo pasiryžę pasieti savo tikslus. Tačiau vienas buvo aukštai, o kitas – žemai.

YPATA. Pagaliau gi leiskite man būti savimi. Rytoj penktadienis. Rytoj birželio 13-oji. Pasakykite Šv. Petrui, kad atidarytų vartus. Aš grįžtu atgal. Gaila, bet, deja, kitos išeities neturiu.
BALSAS. Ir vis dėlto, važiuoti reikia Tau.
YPATA. Jau sakiau, kad nesu danguje, o čia, žemėje. Nuovargis  slegia kaip ir kiekvieną žmogų. Grįžtu atgal, o Jūs, Balse, ateikite į mano vietą. Imkite vadeles, imkite botagą  ir – važiuokite. Šiandien ar ryt.  Kaip jums atrodo geriau. O kad neužmirštum,  dar pakartoju: rytoj birželio tryliktoji. Penktadienis. Ne juokų metas. Žmonės, sergantys paraskevidekatriafobija, juokauti neturi laiko. Jums spręst: arba-arba.
BALSAS. Betgi ji dar vaikas, ta tavo Astė. Ar supranti kokią atsakomybę jai atiduodame. Sužmogėjai, Ypata. Atrodo, kad jau nedaug kas beliko tavyje dangiško.
YPATA. Nesiginčiju. Bet, kaip sakau, pavargau, Balsai. Kita vetus, mano misija įvykdyta. Ar manote, kad aš perdedu? Buvo gi abejonių, kad  gal nereikia  Karlonų kalnelio ir jo apylinkių apsėti juodžemiu. Nyksta? Na, tegu! Dabar abejonių nėra. Net suvalkiečiai važiuoja jo, kad galėtų juo apsėti ir savas žemes.
BALSAS. Žinau, kad atvažiuoja, bet geriau, kad šito nedarytų. Nuėjęs į bažnyčią kunigu nebūni.
YPATA. Balsai, nesuk į krūmus! Atsakymą teik kuo greičiu. Greitu laiku jo jau nereikės.

Ypatos erdvę užstojo tyla, bet ji irgi skubėjo, nekantravo.
– Palauk, – išgirdo Ypata trumpai ištartą Baso žodį ir pirmą kartą patikėjo, kad, ko gero, į jo ryžtingus reikalavimus bus atsižvelgta. Žinoma, nesitikėjo, kad bus sugrąžintas ATGAL, bet kad ir paliktas būti karietoje, galės jaustis, kad padaręs netgi daugiau, negu tikėjosi. Tyla siaubė, niokojo Ypatos ausis, visą jo erdvę. Laukti buvo sunku, bet dar sunkiau pražioti burną ir paprašyti greičiau atsiliepti į jo prašymus, kurie kone ribojosi su reikalavimais. Dangaus peizaže tai retas ir drąsus dalykas. Ir atsitiko tas atvejis, kuomet kvėpuodamas pro nosį ir  nepračiaupęs burnos Ypata dainavo:

                               Tų merginų galbūt
                               Ten kažkur daug yra,
                               Bet manoji viena –
                               Gražina, Gražina...

                               Gal kada ir mane
                               Lūpos jos paminės
                               Buvo toks Ypata –
                               Dievo žemėj karys.
                                              
Daina nutrūko, laukimas atslūgo, kai vėl išgirdo Balsą.
BALSAS. Kalbėsi su Šv. Kazimieru. Telydi tave sėkmė, Ypata.
ŠV. KAZIMIERAS. Garbė Dievui Tėvui, Ypata.
YPATA. Ir sūnui jo, ir Šventajai Dvasiai.
ŠV. KAZIMIERAS. Va, ponas Balsas sako, kad Ypata subolševikėjo. Esą, neklauso, nors dangų pilvu rėžk. Bet kad ne. Ponas Ypata dangų girdi. Sakyk, kuo galėčiau būti naudingas.
YPATA. Norėčiau karietoje pasilikti Ypata ir TIK. Kaip per tas keliones su Pranuciu.
ŠV. KAZIMIERAS. Betgi tai puiku. Turėt gerą vežėjo, o šalia jo Ypatą – ar dar reikia geriau?
YPATA. Norėčiau, kad tuo geru vežėju  būtų Astė.
ŠV. KAZIMIERAS. Ji katalikė? Krikštyta?
YPATA. Kabelių parapijos bažnyčioje.
KAZIMIERAS. O! Taigi šalia Čepkelių. Nuo jų iki Gardino ne taip toli. Apie keturios dešimtys kilometrų... Puiku!. Na, o kol Ypata karietoje, manau, kad kiekvienas vežėjas tegali būti tik garas vežėjas. Laiminu, ponas Ypata, tavo pasirinkimą. Tik neįsimylėk, – jaunu linksmu juoku nusijuokė Kazimieras. – Mylėti reikia. Mylėk! Mylėk, Ypata, tik neįsimylėk. Na, o jeigu manai, kad padedu, prašau priimti  mano talką. O ryšiai  tebūna gal tie  patys. Per Balsą.  
– Žinoma, – pasakė Ypata ir visa krūtine atsiduso. – O, dangau! Koks tu geras! Tegu ir čia, žemėje, tebus kaip danguje.