Santrauka
Sužvengia žirgas lazdoje, // kanopom mina žygio kelią...
Santrauka
Dabar jau aš padėjau savo rankas ant Dūdoriaus galvelės. Ir žinojau, kad jis sako teisybę. Ir dar kartą įsitikinau, kad gera vieta tuščia nebūna.
Santrauka
Kodėl taip ne laiku ateina mintys, //kad be atodūsių galėtum pagyvent?
Santrauka
Užžėlė mūsų laikas, o Vidini, // atodūsiais, kelmais, net sveikata
Santrauka
Kai būtas laikas susitinka // su būtu manim.
Santrauka
Kitaip nepavadinsi TO, // kuris palieka žingsniuose žvaigždės...
Santrauka
Ar kas galėjo pamanyti, kad karieta turės tokią vežėją? Būk laminga, Aste! Pasaugok ją geriau, negu tai dariau aš...
Santrauka
Tebūna tau dangus, o Dieve, // o Malvina te mano bus.
Santrauka
Tegu dejuoja atmintis! // O iš tiesų - nebūna taip, //kad be namų.
Santrauka
Net nepamačiau, kai Ypata nuėjo į karietos vėliavos pakėlimo- nusileidimo aukštelę ir iš ten pasigirdo trys jau senokai girdėti vario dūžiai.
