Žinau seniai, kad ten,
Po kojomis giliai,
Sunkus granitas dunkso.
Ant jo kupros – smėlynai ir miškai,
Per ją gražiausiuos upes teka.
Banguoja, supas it lopšiai
Šilų žalieji ežerai,
Ant tos kupros – visa šilinių žemė.
Bet kas galėtų pasakyti man,
Kodėl taip ne laiku ateina mintys,
Kad be atodūsių galėtum pagyvent?

Kartu su žodžiais pabertais
Po gimtą kiemą vaikštau,
Mažai tikiu, jog gali būti,
Kad vienąkart ūmai suklusę,
Pareis į dalgį, aušrą, vėjo gūsį,
Į knygą įsiriš,
Įeis į šimtmečius naujus  
Ir spengiančioj tyloj laimingai atsidus:  

– Girdėkit! Mes iš ten, kur kryžiai sudūlėję,
Kur smėlio kopos vaikščioti sustoję...
O buvo taip seniai, kad atsimint sunku,
Bet žavesys aukštų šventovių
Nebūna užmirštas dievų.

– Girdėkite! Mes, žodžiai,
Iškalbėti burnomis ir viltimi,
O būtas laikas mus dangum žegnoja,
Bet kas dar kitas, jei ne mes
Gebėtų praeitį įkvėpt rytojui?

– Girdėkite! Iš Šklėrių čia atėjom
Ir tikime, kad ištekšens sapnus
Gaidžiai atmintimi pragydę...

Mažai tikiu, kad taip galėtų būti,
Bet netikėti irgi negaliu ---
Senatvė degina žvakutę,
Ir galima manyti – greit užpūs!...
Bet argi būtina? Ar reikia?
Kam bus geriau,
Kai vakarėjantis šešėlis
Suglus su naktine tamsa?    
Vidini, atsišauk!
Aš pradedu tikėti
       Kada bemirsim – mirsime laiku,
       Bet škac, mirtie!

Išbirę žodžiai vaikščioja po kiemą,
Ir akyse įsišviečia kažkas,
Ko nežinau,
Ir klaust, deja, nemoku,
Nes burnoje įspringusi tyla...