Jau buvau apsisprendęs neateiti karietoje į Pasostės erdvę – tai, kas atrodė reikalinga, su Vidiniu neskubėdami perkraustėme į pirkią ir nemanėme, kad joje galėtume palikti tai, be ko sunku apsieti. Net išgirdus, kad Pasostės ir Giedrės erdvės bus paliktos Karlonų sodyboje, ne kažin kaip apsidžiaugėme. Tai, matyt, natūralu, kadangi išėjimas iš karietos reiškė, jog toks darbas  pavyzdingas tik tuomet, kai Pasostės erdvėje visi turėti daiktai apsigaubia užmarštimi. Ne, o ne! idealaus išėjimo nesiekėme ir negalėjome taikstytis su nuostata, kuomet vėl reikėtų gyventi lyg ištiktiems amnezijos. Ačiū už tą jau žinomą būseną, kurią patyriau po „Dženės“ -  po pirmosios radijo karietos - žlugimo. Tokios būsenos nelinkiu net savo priešui. Dabar retsykiais pagalvoju apie reikalą pratęsti paliktus „Dženės“ atstatymo darbus. Bet jau ne todėl, kad vėl bandytume ją pakinkyti kelionėms. Noras gerokai kuklesnis - turėti Šklėriuose bent jos maketą.
Karietos ekipažas žinią apie Astės paskyrimą vežėja priėmė labai santūriai. Man tai svarbus charakteristikos štrichas, parodantis viso ekipažo brandą; žmonės suvokė, kad tokias paskyrimais čia nesimėtoma, o atsiradus jiems, būtų šventvagiška manyti, kad aukštesnis protas nebežino, ką bedarantis. Iš Ypatos lūpų išgirsta naujiena tėra tik taškas po sakinio, kurį padiktavau Šventajai
- Užrašyk! – pasakiau truputį pakeltu balsu.
- Diktuok, dzieduli.- atsiliepė ir lyg nepatenkinta: - Negi kada buvo, jog būčiau nepasiruošusi.
- Nebuvo taip, Šventoji,- pasakiau ir padiktavau: 2008 metu birželio mėnesio 12 d., trečią valandą po pietų Radijo karietos vežėjo pareigos patikėtos panelei Astei. Neįtikėtina, bet faktas.
- Kodėl neįtikėtina? Astė protinga panelė.
- Taip. Bet vis tiek neįtikėtina.
- Ar tiesa, kad tu, Dzieduli, ją nupiešei?
- Tyliau. O jei  įmanoma, tai...užmiršk. Aš jau buvau užmiršęs. Beje, iš kur žinai, kad nupiešiau?
- Iš Prano užrašų.
- O Dieve! Iš kokio Prano?
- Ar jau Prano nepažįsti? - nustebo Šventoji. – Neseniai svečiavosi. Aš jam  labai patikusi. Negi vėl amnezija? O užrašai iš jo juodojo lagamino, kuri tuomet paliko. Manau, kad ten daug įdomaus.  

Pastarųjų dienų įvykiai mano atminties nepaliko – įsiėdė joje ir atrodė, kad net amnezija jos iš ten neišbugdytų. Kurį tai mirksnį pagalvojau, kad atmintis ne beribė. Todėl reikalinga liga, kuri sugebėtų išvalyti visa iš jos, kad atsirastų laisvė būsimiems vaizdiniams arba, sakykim, naujai atminčiai sukaupti. Ta proga prisiminiau nekvailą žmogų patikinusi, kad užklupusi amnezija jo smegenis išvalė taip švariai, kaip jokia internetinė svetainė nesugeba ištrinti jai neįtikusio autoriaus užrašų.  Ir džiaugėsi, kad dabar pajautė didelį atminties imlumą - lyg į smegeninę būtų įmesta „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“.

Žiūrėjau į ji buliaus akimis, o jis nusijuokė ir:
– Tai visai neblogas dalykas. Kas žino, gal ir tau amnezija  buvo siųsta kaip dangaus dovana, o ne kaip pragaro bausmė.
Dabar aš irgi lyg graikas moku ištarti žodį „mnёsis“ ir žinau, kad juo tie minties galiūnai įvardijo ATMINTĮ. Ir man  jau beveik negaila, kad tiek daug dalykų išsitrynė iš galvos, nes beveik įtikėjęs, kad ir mano smegenys specialiai  buvo išvalyti, paruošiant jas priimti naujai ir vertingesnei informacijai.
- Eime?- pasakiau.
Jaučiau, žinojau, kad su Šventąja rankose dabar reikia daug kur nueiti ir bent kelias minutes užtrukti. Negalvojau, kokia eilės tvarka tai padaryti, bet vos užmynęs karietos pakopą, supratau, kad apeigas reikia pradėti nuo Pasostės  erdvės. Atrodė, prieš mano valia kviečia ateiti ir atsisveikinti, ir nepaklusti tam šauksmui nebuvo jėgų. Net eisena pažvalėjo, o viduje atsirado įtampa pasitvarkant taip, kad atrodyčiau mažiau ištižęs, suglebęs ir dar panašus į save su botagu vežėjo rankose.
- Ir aš norėsiu tarti žodį,- priėjus prie Pasostės erdvės išgirdau Šventąją,- Prispaudžiau knygą- segtuvą po pažastimi prie šono: - Nebus ten kam klausyti, - pasakiau ir įprastu žingsniu, kaip daug daug kartu įėjau į erdvę. Ir - stop. Pasostės erdvė nebuvo panaši- įėjau lyg į kitą planetą ir net nepajaučiau, kaip  atpalaidavau rankas ir iš po pažasties ant grindų nuslydo Šventoji.
- Oi, - išsigando ji.- Atsargiai, dzieduli.
- Mes ne ten patekome, Šventoji, - pasilenkęs pasiėmiau išslydusią knygą - segtuvą. - Čia, čia.. Tu tik pažiūrėk, kaip ir kas čia.
- Taip, čia jau bent truputį kitaip, - išniro prieš akis Astė ir atsidususi: - Aš tik dabar atsigodėju, kas įvyko. - Ir nukritusi man ant krūtinės: - O dzieduli, dzieduli, gal ir nereikėjo tau manęs piešti. Nežinau, nesuprantu, kokia valia visa tai vyksta.
Apjuosęs rankas per jos pečius prispaudžiau Astę prie krūtinės arčiau širdies. Dabar jos ir mano širdys buvo taip arti viena kitos, kad gerai viena kitą girdėjo ir kažkodėl nusprendė susiderinti, plakdamos vienu taktu. Kiek tai užtruko, nežinau ir nesvarbu, nes iki šiol girdžiu tokį buvimą viename glėbyje. Paskui atsikvėpėme irgi  abu kartu, ir po pauzelės:
- Aste, o kur Pasostės erdvė? Ta, kurioje mudu su Vidiniu.
- Ji ten, dzieduli...
- O, murziukas!- pamačiau sustojusi Dūdorių.  – Kur ten?
- Ten. Ji moka vaikščioti. Jos abi ten - ir Pasostės, ir Giedrės erdvės.  Išeidamos  man galvą paglostė ir prašė, kad neužmirščiau gražiai groti. Tikrai, tikrai, dzieduli, jos abi ten.
- O kad nusipraustumei, ar neprašė?
- Dzieduli, aš irgi nupieštas. Man negalima praustis. Paklauskite tetą Astę. Sakė, kad mane piešė dėdė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
- Tikrai?
- O aš ,dzieduli, tau dar daug daug pagrosiu. Užtat, kad nupiešėte tetą Astę. Jūs visuomet girdėsite, kai grosiu. Ar teisingai sakau? - atsigręžė Dūdorius į Astę laukdamas, kad anoji paliudytų jo man sakomą teisybę..
Dabar jau aš padėjau savo rankas ant Dūdoriaus  galvelės. Ir žinojau, kad jis sako teisybę. Ir dar kartą įsitikinau, kad gera vieta tuščia nebūna. Išnykusią karietoje Pasostės erdvę, kur daug laiko glaustėmės mudu su Vidiniu, pakeitė  erdvė, kurioje sutikome Astę su Dūdoriumi.

(Iš “Laikas atsiminti“)