Santrauka:
Tegu dejuoja atmintis! // O iš tiesų - nebūna taip, //kad be namų.
Būties peizažai dirgina vaizduotę.
Jau netikėti ja nemoku –
Ten, begalybėje,
Nerasdamas sugrįžt namų,
Ne kartą pagalvodavau –
Ar reikia jaudintis dėl jų?
Tegu dejuoja atmintis!
O iš tiesų – nebūna taip,
Kad be namų.
Net ir kelionė – be lazdos.
Tik gal įtikinti save reikėtų,
Kad jeigu sieloje turi poetų –
Visi jie irgi su tavim.
Paglosto laiką, ne, lyg vaiko galvą,
Ir Žemė atsidususi likimais kalba.
Manasis irgi akmenyj įspraustas,
Matau – kartu su kryžiumi
Prie kapo prausias.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-03-12 11:22:10
Reikia susimąstyti, pamastyti. Tik negalvokime apie kryžius, juos pastatis kiti. Būkite ir kurkite. Dabar čia, o ten karieta visada paruošta, suspėsime . Sėkmės, būkite.
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-03-12 09:57:11
Ne pirmą Jūsų eilėraštį šiuo laikotarpiu skaitau, tokie prasmingi gavėniški pamąstymai,patiko...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-03-11 20:27:11
Visi jie irgi su tavim.
Paglosto laiką, ne, lyg vaiko galvą,
Ir Žemė atsidususi likimais kalba.
...platu...filosofiškai puikiai...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-03-11 09:50:46
"Tegu dejuoja atmintis!"
"Ir Žemė atsidususi likimais kalba. "
Mūsų būtis... Gilūs vidiniai apmąstymai apie SAVO vietą, žingsnius, ieškojimus čia, šioje žemėje. Vakar, šiandien, rytoj. Likimas prausias :)