Būties peizažai dirgina vaizduotę.
Jau netikėti ja nemoku –
Ten, begalybėje,
Nerasdamas sugrįžt namų,
Ne kartą pagalvodavau –
Ar reikia  jaudintis dėl jų?
Tegu dejuoja atmintis!
O iš tiesų – nebūna taip,
Kad be namų.
Net ir kelionė – be lazdos.
Tik gal įtikinti save reikėtų,
Kad jeigu sieloje turi poetų –
Visi jie irgi su tavim.
Paglosto laiką, ne, lyg vaiko galvą,
Ir Žemė atsidususi likimais kalba.
Manasis irgi akmenyj įspraustas,
Matau – kartu su kryžiumi
Prie kapo prausias.