Iki saulėkylos dar buvo laiko neskubėti.
     - Vidini, kaip ir kada tą savo dieną pradėjo Ivanas. Nieko nesakyk, bet Aleksandro Solženicyno knygos apie jį neskaičiau. Bjauru? Ana Achmatova kažkada sakiusi, kad ją turi perskaityti  du šimtai milijonų žmonių.
     - Kažkada, tai turbūt dar Nikitos Chruščiovo laikais. Kodėl to klausi?
     - Kodėl – Nikitos? Ir mudviejų laikais. Jeigu kas panorėtų parašyti apie vieną radijo karietos dieną, siūlyčiau šitą. Dar diena neprasidėjusi, o jau, prašau –  ir Labanoro dūdų orkestras, ir kryžiaus regėjimai Pasostės erdvėje. Bet svarbiausia, jog kitos dienos nebus, kad galėtume jaustis savi.  Dabar vėl nesuprantu, iš kur paskata perskaityti „Vieną Ivano Denisevičiaus dieną.
    - Denisovičiaus.
    - Taip, taip, Ivano Denisovičiaus, - pasakiau numesdamas akių žvilgsnį priešpriešiais ir viskas nutrūko. Dieve brangiausias, o gi žiūriu, prie aikštelės stoviniuoja Jonas Bartkus. Lyg būtų tiesiai iš sapno čia atskuodęs.
     - O kur, Ypata? - užmiršęs pasisveikinti, trūkinėjančiu balsu klausiu nelauktą ir tokį ankstyvą svečią.
    - Labas rytas, ponai, - sveikinosi.
    - Labas, bet klausiu, o kur ponas Ypata?
    Neramu, net niežulys prabėgo nugara. Ir ta Jono šypsenėlė akimoju įsiėdė į mintis, kurios potvyniu kilo iš sapno. Niekaip negalėjau atsikratyti minties, kad būtent taip yra – atvažiavo čia nuo Karaliaus Mindaugo tilto, Neryje palikęs Ypatą. Laikysena irgi tokia lyg burnoje laikytų Horacijaus žodžius: mes ir visa, kas mūsų, turime  mirti.
     - Jonai, kalbėk. Sakyk, kur ponas Ypata...
     - Ko prikibai? Nelabasis apsėdo?
     - Ir kur tu čia atsiradai? Iš Vilniaus ar iš Griškabūdžio?-neatstojau.
     - Labas, Vidini, - nusigręžė nuo manęs Bartkus. - Kas jam pasidarė? Negi dėl to reikia jaudintis, eiti iš proto ir kitus erzinti. Fu! Būta bėdos! Ne Hanibalas prie vartų!
     - Bet iš tikrųjų, kur jis? Visą naktį Labanoro dūdos grojo, - ramiai sveikinosi Vidinis. - Atėjus į Pasostę nuotaika irgi tokia, kad norėjosi kryžiumi būti – kibirkščiuoti, degti, šviesti.
     Dabar  jau pradėjo temptis ir Jono Bartkaus nervai. Pasiėmė nuo žemės maišą:
     - Va, sakiau, paprašysiu pono Ypatos, kad pora kibirų juodžemio įpiltų. Anksčiau norėjau, bet  maniau, kad iki Joninių galima palaukti.
   - Vadinasi, atvažiavai iš Griškabūdžio?
    - Kodėl tau dėl to galvą skauda? Iš kur! iš kur! Ar savo namų neturiu? - Ir jau: - Ana, žiūrėkite, kur jis, ponas Ypata. Žino, kad saulės greičiau nepakelsi. O jūs laukite. Sugeba ponas Ypata nušluostyti nosis.
   -Tfu! Kad tu prapultum! Taip žmonės ir miršta, gavę širdies priepuolius, - atsidusau. -  Net neįsivaizduoji, besarmati, kokius triukus krėtei visą naktį. Sapnas toks įtikinantis, kad tikrai nesuabejojau, jog atvažiavai palydėjęs Ypatą nuo Karaliaus Mindaugo tilto. Tfu! Keliai linksta. Ir drebulys krečia. Nepyk, brolau. Viskas gerai, kas gerai baigiasi.
   - Maniau dėl Ypatos, kad karieta išvažiuos, nirštate. Net nežinote, kur išvažiuos. Aš irgi skubėjau. Išvažiuos ir  gaudyk vėją laukuose.
    Pasirodžius J.(jotui) ryšiai su ponu Bartkumi atkuto. Galėjome tik konstatuoti, kad  neblogai žino, kas kaip čia yra.
     Į takelį įsuko ponia Citata, Tomas,  paskui juos Astė, raidės A ir B su J.(jotu) ir man nematytas berniukas, panašus į piemenėlį.
     - O, ką  matau! Malonu, kad neužmirštate!, - sveikinosi su Jonu Ypata, bet buvo labiau mįslingas, susikaupęs, įėjęs į save. Pasisveikino su manimi, Vidiniu ir parodydamas atgal:
     - Matote kokį svečia turime? Dūdorius.
     - Dūdorius? - vėl sapnais per smegenis kirto atmintis. – Iš Labanoro?
     - Kad nežinau. Klauskite Astę ir jos kompaniją. Tik abejoju, ar suprasite. Aš nesupratau, bet stebėtis nereikia: šiandien ketvirtadienis- birželio dvyliktoji, ryt penktadienis - birželio tryliktoji, kad ji nevaikščiotų!    

      Akimis pagavome mažąjį svečią.    
     - Iš kurs jis?- žioptelėjo Vidinis: - Taigi ne Afrika ir ne badas.
     - Va! Va! ir aš taip- ne Afrika ir ne badas, bet sako, yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir to užtenka, - priekaištingai burbtelėjo Ypata.
     - Kas sako?
     - Klausi taip, lyg nežinotum, - tuo pačiu balsu lyg sau, bet kad girdėtų kiti: - Na, pažiūrėsime, kas čia bus. Kaip dugną dėsim.
     - Jeigu tik žiūrėsite, o neklausysite, negirdėsite, tai nieko ir nematysite, ponai, - ryžtinga buvo Astė ir, padėjusi ranka Dūdoriui ant apdriskusio petuko, nuėjo prie vėliavos stiebo: - Šiandiena mūsų diena, ponai. Mes kelsime vėliavą, - net nemanė paaiškinti kas jie, tie „mes“.
    
     Saulė tekėjo 4‘42“. Astė, atklosčiusi šilką, paleido karietos vėliavą ir ją, priglaudęs prie lūpų dūdelę, kėlė Čiurlionio Dūdoriaus muzika. O į mano sąmonę Vidinis siuntė tai, ką jautė arba tiksliau, ką sugebėjo perduoti iš pajautų.  

Suvirpo muzika...
Bet iki tol
Dūdorių ploviau ir rengiau,
Kad tik gražus!
Kad neskaudėt akim!
Kad purvinas, toks nešvarus
Dūdorius
       praustųsi
                 šauksmu:
Dangau, ateik!
Padėk, kaip jam
Bent kartą
Angelu pabūti.
Ant veido limpa
Murzini šešėliai
Ir išvoliotas purvas
Vargstančio dalioj
O rankų
             irgi
Niekuomet vanduo neplovė.
Dūdoriau mielas, būk gražus...
Tai kas, kad  šitokia tikrovė
Skurdžia lemtim apglosto mus
Bet ...
         noriu,
                oi kaip noriu
Matyt su angelais kartu.

Suvirpo muzika...
Užsidegė akutės godžios
Murzinėj veido,
Ir girdžiu –
Dejuoja, verkia
Džiaugiasi ir bara,
O ir mane
Už rankų
         paima
            Ir kelia -
Ir aš jau angelas,
Ir aš su juo skrendu...

Kiek Dievo daug!
Kiek daug dangaus!
Kiek begalybės
Sieloje žmogaus!  
O angele tu mano,
O dūdoriau,
Manei, kad susitikę
Nepažinsime tavęs -
Užteko, kad pagrotum dūdelę
Ir skamba
Miškas ---
       Žodis ---        
Muzika ---
       ČIURLIONIS.
  
     Vienas šaukštas deguto medaus statinę sugadina. Dūdoriaus buvo mažiau—tik lašas, bet tai buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės lašas.
     - Pagrok dar, Dūdoriau, - paprašiau priėjęs, ir visi pasilikome vietoje, girdėdami ir matydami, kaip virpa muzika Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „ Dūdoriaus“ sieloje.