- Nesmagu man, ponai. Nelabai suvokiu, kodėl taip, bet, sakau, nesmagu. Visiems nesmagu, nors... Taip nebūna, kad visiems,- paneigė ką tik pasakytus žodžius Ypata. - Smagu sodui, kiemui, namams. Bet labai įtikinamai prašau: nemanykite, kad šitie nesusipratimai vyksta pagal mano užgaidas.
- Ar reikia apie tai kalbėt? Manau, kad - ne. Kada manote išvažiuoti? – paklausė Vidinis ir palinkėjo: - Laimingos kelionės! Būtų, žinoma, smagu žinoti, kaip jums seksis keliauti, - ramiai kalbėjo Vidinis, nepamiršęs pasakyti, kad neturime teisės manyti, kad kelionė galėtų nesisekti, kuomet karietą vadeliuos ponas Ypata.
Susėdome aplink laužavietę ant akmenų. Ji tuščia. Tik pelenai storu sluoksniu dėbso iš tos vietos, kur kūrentasi ugnies. Kurį akimirksnį pasirodė, kad visi akmenys apsėsi. Bet tai tik iliuzijos sparnu palytėta atmintis sudejavo.
- Betgi, Pranai, - išgirdau senokai taip ištartą vardą: - Esate puikus vežėjas! Ir prašau patikėti žodžiais, kuriais sakau. Jūsų valioje būti ar nebūti juo. Lai Dangaus Balsas mane atiduos mirties patalui, tačiau kitaip nepasakysiu: esi geras vežėjas. Iš tikrųjų, kaip dažnai galima bausti nežinant už ką, - išgirdau nuostabos ir nepasitenkinimo gaidelę.
Ne iš karto suvokiau, apie ką prakabo Ypata. Vidinis buvo imlesnis.
- O gal be atsiminimų, kurie mūsų nedžiugina?- paklausė, bet taip, kad atsakymas, nesileidžiant į pamąstymus, atrodė aiškus. Tačiau Vidiniui buvo smagu, pasitaikius tokiai progai, prisiminti patarlę, kad, girdi: Miške kerta – namie balsas atsiliepia. Jis nemokėjo jos suprasti ir buvo nusiteikęs manyti, kad skaudžiau aiktelėjus miškui, sudejuoja dangus. Tačiau parašyta, kaip parašyta ir jam norėjosi paneigti tautosakines nuostatas bent sau ir tiems, kas jo klausytųsi. Su Ypata sužiurom jo pusėm, laukdami paaiškinimų. Ir tuomet:

Gal taip kitur,
Kur miško ne tiek daug,
Ar vienas kelias į namus pareina,
Bet čia, Šiliniuose,
Miškai iki dangaus -
Jei kerta kas – tai Dievui skauda.
Prisiimu savas kaltes
Už nemokėjimą pašaukti:
Jeigu žmogus,
Priglauski prie savęs,
Paglostyk mišką lig šerdies,
Kad neskaudėtų Dievui danguje
Va, Stradivarijaus smuiku
Tau padėką Medeinė -
Miško deivė griežia:
- O būk žmogau,
Bent jau miške – Žmogum.
Ramybė tau
Ir žaliai dzūko dainai..

-Kalbuosi su patarlėmis, priežodžiais. Kai visi darbai padaryti, kas belikę?
- „Visi darbai padaryti“? Tu ką ,Vidini? Iš mėnulio nukritai? - pyktelėjo Ypata. Atsistojo. Padėjo ranką ant obels kamieno: - Va, pažiūrėk! Gal galėtumei pasakyti, kada ji genėta? O kažin, ar nebūsi užmiršęs, kiek šiame sode obelų? Ir, beje, visos tokios – jau kiek metų, kai negenėtos. O tu? „Visi darbai padaryti!“ Kita vertus, ar pats supranti, ką čia užgiedojai? Ir nereikia savo patingėjimus teisinti senatve.
- O-cho! Jūs mokate supykti!
- Moku, Vidini. Ir dar kaip moku! Ir su dangumi moku susipykti. Dabar irgi susipykęs. Manęs netenkina paaiškinimas, kad, girdi, Dievo keliai nežinomi. Karietos keliai irgi - ne. Bet sakyk meldžiamasis, kas turėtų kalbėti apie Achilą, jeigu ne Homeras?
- Nepykite, jeigu kažką ne taip pasakiau. Poezijoje būna visokiausių dalykų.
- Karieta didelis dalykas, Vidini. Su ja reikia elgtis tik turint gerą išmanymą. Aš jo neturiu. Ir nemanau, kad kuris iš mūsų jį turėtume. Manau, kad gal Prano lagamine yra kažkoks raktas mįslės įspėjimui. Sakau, GAL BŪT yra. Makulatūros ten daug. Ir iš tiesų, adatą šieno kupetoje nelengva surasti, bet įmanoma. Sodo negeni, adatos neieškai, rašai nežinią ką. Po šimts pypkių, kaip čia taip?
- Tikrai nesitikėjau, kad toks piktas, tiesiog pasiutęs - nuoširdžiai Vidinis pasidžiaugė Ypata. - Tik prieš pusvalandį su dzieduliu jautėmės kaip Napoleono kariai. Drąsūs. Nugalėję stipriausią priešą. Tai yra patys save. O va atsistojau kario pozoje prieš Ypatą ir kinkos sudrebėjo, -stengėsi juokauti Vidinis ir bent šiek tai jam pavyko.
- Skaudu, kad ieškome priešų ar nedraugų, kur jų nėra. Erdvių paslaptis karietoje man tiek pat mįslė, kaip kiekvienam mūsų. Bet esame katalikai, nors gyvename su Trejybės paslaptimi.
Tuomet jau ir aš:
- Prisėskite, ponas Ypata. Irgi atsiprašau, jeigu kažką ne taip pasakiau ar supratau.
- Žinote gi, kad sėdėjimas mane erzina, tad nekreipkite dėmesio. Bet tikiuosi, ponai, prisimenate, mano nuotykius su juodžemio sėja. Tai irgi ne mano užgaida, bet ši žeme dabar – derlinga. Tik reikia žinoti, kokį javą joje sėti. Jūs manote, kad tai lengva. O gal vėl tuos pačius grikius sėsime?
Pajaučiau, kad Ypata sako daug tiesos, tik kažkodėl su Vidiniu nenorime suprasti. Stengdamasis parodyti palankesnį ir pagarbesnį dėmesį keliausi nuo akmens.
- Jūs teisus, ponas Ypata, net ir žmogų išklausyti reikia mokėti.
- Ir dar vienas dalykas,- nekreipė dėmesio Ypata: -Iš tikrųjų nežinau, kada karieta išvažiuos Tačiau jai išvažiavus Karlonų namuose pasiliks Pasostės erdvė. Taip pat ir Giedrės. Daugiau man nepasisekė išprašyti. Nežinau, ką dar reikėjo man padaryti, bet galimas dalykas, kad tai, ką dabar pasakiau, greit negalėsiu pakartoti. Jūs, ponas Pranai, puikiai žinote, kas atsitinka kuomet įsimeta amnezijos liga. Turiu kitą bėdą, tačiau ir nuo amnezijos neapsaugotas. O karietos vežėju irgi nebūsiu. Puikiai atsimenu antikos laikų draugą Seneką ir kartoju: manau, kad pagrindinis sveiko proto bruožas yra sugebėjimas sustoti ir bendrauti su savimi“.
- Nemanykite, kad turime jums priekaištų. O dėl juodžemio sėjos, na, kvailai atrodėte. Ką kitaip bepasakysi! Tačiau dar kvailiau atrodytų karieta, jeigu jos vežėju nebūtumėte Jūs, ponas Ypata.