Santrauka:
Iš raidžių septynių gražiausį vardą dėsiu
Išmėtytas.
Galbūt namai surinks
Ir vėl savo kieme –
Poetas.
Nereikia vandenynų,
Svetimų kraštų –
Prisiglaudžiu ir myliu
Nuo akmens, boružės
Iki vartų, žmogui atkeltų.
Ir jeigu Dievas leis,
Prie jų dar pasėdėsiu
Matydamas,
Kaip grįžtam atgalios.
Iš raidžių septynių
Gražiausį vardą dėsiu:
– Namo, broleliai,
Namo!...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-12-09 22:29:48
o gal nesurinks?..
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-12-09 20:09:06
kelelis tolimas , kelelis artimas, o žirgai parves... :)
Anonimas
Sukurta: 2008-12-09 19:59:50
(ta paskutinė eilutė lyg ir atskirai turėtų būti :) )
Toks ilgesys užplūdo... o tas " - Namo, broleliai, namo!" - toks lietuviškas ir nors neparašyta, bet matau parjojančius vyrus, ne kaip kitaip, bet būtent parjojančius :D
Anonimas
Sukurta: 2008-12-09 19:52:07
Kam mums vandenynas
Jei turim ežerų puikių
Kam mums svetimi kraštai
Jei neapėjom dar savų
Tik kartą bent supraskim
Jog laimės kraštas čia yra
Išbėgę prie vartelių šaukim
Broleliai jau pargrįžta
Neškit duoną su druska
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-12-09 14:16:56
L I E T U V A surinks mus. Skaitydama, pagalvojau apie J. Marcinkevičiaus kūrinį... Gili, amžina Dvasia, kuri neturėtų apleisti... Štai tokie eiliai ir grąžina.