Santrauka
Mano vaizduotėje buvo taip suprantamas tas vystomas naujas laisvos valstybės modelis - pagal idėją visas valdininkijos aparatas turi būti tobulesnis ,nei sovietinės Lietuvos, juk taip gražiai ir daug dainavom...ir aš tikėjau, kad dabar jau tikroji saulė nušvito...tol,kol neatsidūriau su vaikais ledinėje pamiškėje.Kruopiuose savo namus buvome priversti palikti... Ir jei Kauno valdžia būtų bent kiek sąžiningesnė, nebūtų reikėję man ir mano vaikams taip kankintis,žvelgiant į baltas mirtino šalčio akis - aš tą žiemą būčiau praleidus jau nuosavame gražiame naujame name Žaliakalnyje Ryšių 34-36 savo Tėvo žemėje. Dabar, atšilus orams, važiavau į Kauną pažiūtėti, ar savavališkos statybos metalinius garažus jau nukėlė miesto valdžia nuo man grąžintos nuosavybės,kurie sutrukdė statybos darbus. Tais laikais keistai plito labdara, net medikamentinė, iškilo eilė problemų su tais labdaringais medikamentais,veltui aiškinau,kad nevartotų neaprobuotų vaistų.Juos panaudoje, daug žmonių prašė pagalbos,nes vaistai netiko, reikėjo eilę medikamentų patikrinti, pasikonsultuoti su specialistais.
Santrauka
Žiema tais metais greit nepasidavė - net balandį sniego pusnynai pasveikino, tačiau vis tik tai buvo pavasaris.Jau galima buvo su slidėmis dasikapstyti iki plento ir pasiekti Plungę.Turėjau būtinai nuvykti ir į Kauną. Tada kelionės buvo gana saugios - nespėjo dar išsiristi iš dainuojančios revoliucijos laisvės kiaušinio KARAS KELIUOSE, traiškantis kas savaitę vis daugiau ir daugiau Lietuvos žmonių, tačiau valždžiai rodos normalu - juk tai KARAS KELIUOSE, o žinia KARAS visada REIKALAUJA aukų..
Santrauka
Pagaliau sulaukėme kovo.Nors balti pusnynai dar greit nežadėjo trauktis, tačiau dieną saulutė meiliai šypsodamasi jau brovėsi į šalčio viešpatiją , linksmai tirpindama ledo varveklius.Visi baisiai stebėjosi, jog išlikome gyvi sveiki ir dar mūsų rūsys neprašąlo... Tai stebuklas, o galvojome jau suledėjusius jus visus rasim... Dievas buvo uždėjęs ant jūsų Savo Pirštą , kitaip būti negali - samprotavo artimiausi kaimynai. Neaiškinau nieko, gal taip ir buvo - nesirgome, net per visą žiemą jokia sloga neprikibo, o nuo sėlėnų , ožkos pienelio ir gryno pamiškės oro mano vaikai net atrodė sveikesni už jų ...Plačiai pasklido gandas apie sibirietišką mūsų tvirtybę, net korespondentas po kurio laiko apsilankė, kažkokį straipnelį suraizgė ir mano eilėraščius kelis įdėjo Plungės laikraštyje...
Santrauka
Ruduo, ruduo...
Santrauka
Laisvė ledinėje pamiškėje...tarsi baisus sapnas...Buvo apie ką pamąstyti ,naktimis budint prie ugnelės, rusenančios geležinėje krosnelėje.Krimtausi,kad negaliu padėti savo ligoniams,kurie manęs laukia.Tuo metu pasirodžiusi vaistų labdara įnešė tiktą sąmyšį.Prisiminiaiu savo profesorių paskaitas,kad ateina labai pavojinga medicinos era,kai pagaminti nauji medikamentai bus baisesni už peilį. Ir atėjo...Turėjau begalę klausimų į kuriuos galėjo atsakyti tik vienintelė knyga esanti KAUNO MEDICINOS INSTITUTE. Laimei gavau teisę ja naudotis, bet tik vietoje, džiaugiausi sutikus savo profesorius, kurie buvo žymūs specialistai ir tikri DVASIOS ŠVYTURIAI.Labai laukiau, kada baigsis mus įmūrinus į sniego stichiją nepaprastai ilga žiema. Pavasaris jau buvo ne už kalnų, tačiau šalti vėjai vis stipriai kaleno savo lediniais dantimis.
Santrauka
Inirtinga griovimo manija, prasidėjusi perestroikos priešaušryje, dar stipriau įsisiūbavo Lietuvoje po tos dainuojančios revoliucijos.Keista,kad materialinės gėrybės, sukurtos darbo žmonių rankomis sovietinėje Lietuvoje, buvo apšauktos kaip blogis, kurias reikėjo kuo greičiau sunaikinti.Tiek mieste ,tiek kaime vyko tas beprotiškas griovimas. Su pasibaisėjimu stebėjau,kaip kaimo seniūnas vasarą ardė gražios gana nemažos mokyklos , medicinos punkto, darželio,parduotuvės, valgyklos, bibliotekos centrinę apšildymo sistemą, temdamas į savo ūkį tas išardytas statybines medžiagas iš kurių dygo visas jo ūkinis kompleksas. Paklausus, kuo šildys,išdidžiai atrėžė,kad malkomis kurenti jau ne madoj,gana to kolchozo - kieviena įstaiga pati pasirūpins elektriniu apšildymu.O ateinančią žiemą mokykloje vaikams teko su paltais ir pirštinėmis klasėje sedėti... Šąlo iki mėlynumo visi, prisimindami anas šiltas žiemas - malkų netrūko ir dabar, bet viskas buvo nepataisomai išgriauta, visi kažkam įsiskolinę iki ausų ir elektrinis šildymas tik sapnuose plaukė...
Santrauka
Dėde, išparduok savo Kremlių, daryk su juo kokį nors gišeftą, nes vieną dieną, tai padarys valdžios ponai - vis ragindavo mano Tėvą gerasis giminaitis Jonas, užėjęs pas mus pasisvečiuoti. Jis buvo pusiau žydas,mano tėvai vokiečių okupacijos metais globojo jį patį ir dar du jo brolius, todėl tako pas mus jie niekada nepamiršo.Nors mano Tėvas buvo baigęs Vytauto Didžiojo Universuteto Teisių Fakultetą, o giminaitis Jonas buvo tik vidurinio išsilavinimo - dirbo Kauno Mėsos Kombinate ekspeditorium, praktinio gyvenimo politikoje ir biznyje buvo žymiai pranašesnis. Tėvui medžiai buvo tarsi jo vaikai, jokiais pinigais nepamatuojami.Visos Lietuvos vaismedžių rūšys buvo jam žinomos ir visoms savo sode Jis rado vietą . Profesorius T.Ivanauskas buvo Jo geras bičiulis, daug Jo vaismedžių augo ir mūsų sode.
Jonas buvo teisus, prieš dainuojančių revoliucijų erą buvo masiškai naikinami vienkiemiai kaime, o mieste namai su savo gražiais sodeliais. Anksti pavasarį iškirto mūsų sodą - obelys,vyšnios ,slyvos dar paskutinį kartą nukirstos pražydo...Tiesa Kauno valdžia, pastačiusi mūsų žemėje kelis daugiabučius, nepamiršo ir sau pasilikti porą neužstatytų individualiems namans sklypų su Tėvo medžiai, dar gi ir numeriais Ryšių34 ir 36 pasižymėjo,privedė visas komunikacijas - brangi Kauno vietelė tiko valdininkų bizniui. Tik reikėjo laukti geros progos.Bet ir man pasitaikė,, gera proga,, - kol mano eilė atėjo sklypui, prasidėjo nuosavymės grąžinimas ir aš parašiau raštą ,pareikšdama savo teises į neužstatytą Tėvo žemę, visa širdimi DAR TADA TIKĖJAU LIETUVOS LAISVE, TIESA IR ŠVIESA...
Santrauka
Sovietinėje Lietuvoje turėjome penkių kambarių butą Kaune.Tiesa, kai kurie iš jų buvo visai nedideli, ir bendras gyvenamasis plotas pagal to meto įstatymų normas jį leido didinti, o kaip daugiavaikės šeimos mama turėjau tam ir privilegijas.Man pasiūlė stoti į eilę sklypui gauti,kuriame galėčiau statyti erdvų gyvenamą namą savo šešiems vaikams. Tais laikais tokiais atvejais galima buvo gauti dideles beprocentines paskolas namo namo statybai.Dažnai jos buvo paskui sumažinamos, arba visai nurašomos,jei išsimokėti negalėdavai,anstolių , kurie mėto šeimas su vaikais į gatvę, į savartynus dabar atgautoje laisvėje, tada nebuvo. Dugiabučiai man nepatiko, užaugau puikiame išpuoselėtame sode Kauno Žaliakalnyje,kuris buvo labai didelis, pilnas gražiausių gėlių, prūdų, todėl vienas Tėvo giminaitis jį vadino Kremlium.Aš visuomet ilgėjausi savo slenksčio.
Santrauka
Vistik džiaugiausi,kad nepaklausiau daugumos vietinių patarimų, kurie sakė nuo žiemos šalčių gintis ,,zemliankoje,, .Kaskitės į žemę, apvėlėnuosite būdelę,bus šilčiau pražiemoti - rudenėjant orui kalbėjo iš kaimyninės gyvenvietės atėję pasižmonėti pas mus kaimiečiai.Baisu buvo šaltis, bet dar daugiau baidė drėgmė ir deguonies trūkumas , kuris labai pavojingas ypač vaikams tokiose sąlygose.
Argi kada nors pagalvojau,kad vietoje išgiedotos laisvės būsim nustumti iki žemliankų gadynės? Sovietiniais metais nebuvome laisvi, bet kaip šešių vaikų motina buvau pagerbta - gavau du motinystės medalius ir eilę privilegijų, o laisvos Lietuvos valstybei teisingumas, motinų,vaikų teisės gal tik popieriuose plaukė. Iki užšąlant, vis važinėdavau į Kauną savo nuosavybės grąžinimo reikalais, teko sutikti daug benamių, apleistų, alkanų, mokyklas nelankančių vaikų, kurie niekam nerūpėjo. Baisu buvo pagalvoti ,koks likimas jų laukia ...
Santrauka
Atodrėkių tą atšiaurę žiemą Lietuvoje nebuvo, o dangus vis krėtė ir krėtė sniegą neatsikvėpdamas.Skaniai matyt pakvipome išbadėjusiems vilkams, nes pradėjo naktimis aplink šmižinėti.Ugnelė mūsų buržuikoj degė ištisą parą,ją reikėjo nuolat pakurstyti.Naktimis galėjai klausytis vėjo stūgavimo, kuris maišėsi su pratisu vilkų kaukimu, kartais net mūsų šunys išsigandę sucypdavo, ir man rodėsi, kad girdžiu įžulų vilko šnopavimą visai netoliese.
Daug klausimų mintyse kildavo taip bebudint.Vis išnirdavo prieš akis Simanas Daukantas, rodantis pirštu į knygą.O šalies valdžia, kliedėdama apie laisvę,rūpinosi tik savomis kišenėmis, visai užmiršo vaikus--dešimtys tūkstančių mažųjų piliečių nelankė mokyklos,ar alpo iš bado pamokų metu. To nebuvo net pokario Lietuvoje.Kaip reikės mokslus tęsti mano vaikams, jei liksime gyvi,kaip jie žvelgs į gyvenimą po šitokių psichologinių ir fizinių traumų?Ar suspės pasivyti moksle bendraamžius? Tačiau ledinio vėjo stūgavimas ir geležinėje krosnelėje begęstanti ugnelė primindavo,kad nereikia perdaug galvoti apie ateitį - visų svarbiausiai - išgyventi ir sveikiems visiems išlikti.
