Santrauka
Ankstų rytą pažvelgiau į lauke prie mūsų būdelės prikaltą termometrą , jo stulpelis buvo nukritęs žemiau trisdešimties, tačiau mūsų Rokis, išlindęs iš savo būdos žvalus, linksmai pasisveikino džiaugsmingai šokinėdamas.Tai buvo milžiniškas, gauruotas, prinokusių rugių spalvos Vidurinės Azijos aviganis. Ji man iš savo tėvų, gyvenančių atšiauriuose kalnuose , atvežė ir dovanojo žymus profesorius, kad būtų saugiau, nes aš kartais mėgdavau viena kopinėti kalnais, kurie žavėjo mane nepaprastai puikiomis gėlėmis ir fantastiškais vaizdais. Rokis buvo puikiausias palydovas . Jis net gi neleisdavo vaišingiems kalniečiams man paduoti vynuogių kekės - vos tik mėgindavo ranką kas tiesti link manęs , jo akys sviesdavo žaibus, o nasrai piktai prasišiepdavo kraupiai suriaumodami. Įspėdavau padėkojus ,kad vaišes padėtų šalia, aš pati jas paimsiu.
Santrauka
Nuo šalčio suakmenėjo ne tik miškas, bet ir aš, matydama kaip vis leidžiasi žemiau ir žemiau termometro stulpelis.Reikia dar storiau apklostyti šiaudais rūsyje nors bulves ir runkelius , švystelėjo mintis, nors vargu, ar tai pagelbės.Nuėjus į pašiūrę, kur buvo sukrauti mūsų šiaudai ir visokie rakandai, bežarstant šiaudus, užčiupau pamirštus dovanų maišus iš tolimųjų laukinių kalnų, kuriuose praleidau su šeima beveik du metus.Ekspedicijos į tolimiausias kalnų gyvenvietes , dykumas ir nepaprastai derlingus upių slėnius paliko neišdildomą įspūdį.Susigyvenome su vietiniais tikrais gamtos vaikais.Per tą laiką prisirinko begalės keistų dovanų nuo tų kalnų, dykumų ir slėnių gyventojų.Kelis kartus net norėjau jų atsikratyti,nes jos kvėpėjo aitriai kupranugariais,avimis, asilais ir dar kažkokiais nenusakomais kvapais.Besikraustant mums iš tų kalnų, buvo užsakyti konteineriai ir visus tuos dovanų maišus pokavo ir dėjo vietiniai draugai.Širdis pradėjo daužytis kaip pašėlus - prisiminiau ,jog ten yra kupranugarių kailiai ir kitos gėrybės šiuo metu virtę neįkainojamomis.Džiaugsmui nebuvo, ribų, kai atsinešę pradėjome traukti kupranugarių, avių, lūšių ,ožkų ir dar kažkokių mums nežinomų žvėrelių kailus gražiai ir minkštai išdirbtus ir net tas kvapas atrodė malonus.Kitame maiše radau grubiomis storomis kupranugarių vilnos sruogomis megztus berankovius,kurie baisiai aitriai kvėpėjo kupranugariais ir buvo pilni dykumos smulkių ašutų, tačiau vaikai su didžiausiu malonumu juos apsivilko, besidžiaugdami,kad dabar gali nors ir prie žiemos vartų būti.Labiausiai mus sujaudino dar įdėtas mums į kelionę kazanas - toks pusapskritiminis dižiulis puodas, kuriame vietiniai viską ir verda, ir kepa. Tai labai patogus indas. Mums kaip tik to trūko, jis labai tiko ant geležinės krosnelės.O užkaistas jame vanduo ,tarsi radijatorius šildė.Vaikus labai pradžiudino džiovintų abrikosų , razinų pokai, medaus kubilėlis. Radome net lydyto lajaus. Tai tikriau sakant buljono naminis koncentratas - užpylei verdančiu vandeniu - ir puikiaisias avienos buljonas su visais prieskoniais.Tuoj pat užklojome kupranugarių kailiais rūsyje sukrautas daržoves, o vaikams į gultus įklojau avikailius.Išgėrę karšto avienos buljono, apsiklostę kailiais lyg laukiniai pirmą kartą per tuos šalčius gerai išmiegojom.
Santrauka
Pūgos nutilo , oras tapo nepaprastai vaiskus , o miškas tarsi suakmenėjo.Pažvelgiau į termometrą - 25 laipsniai šalčio...Vadinasi iki ryto gali būti jau per trisdešimt.Mečiau graudų žvilgsnį į netoliese esančią gyvenvietę ,kur languose švietė elektra,o už jų buvo šilta , jauku ir man rodėsi,kad mus skiria tikra bedugnė, o mano krantas, nyrantis į siaubingą šaltį, tuoj įmūrys mus į amžiną ledą...
Santrauka
Dabar visi mūsų takeliai tarp baltų sniego alėjų, kurios mums iki pečių, o vaikai juose visai panyra.Kad būtų tvirtesnės, mes jas iš viršaus apliejome vandeniu, jis tuojau virto žvilgančiu ledu.Pasidarė kiek šilčiau - skaudžiai dilginančio šalto vėjo šuorai mūsų nepasiekia.O žiema vis gilėja. Reikia taupyti maisto atsargas,nes nežinia kiek tas siaubingas šaltis tęsis. Mes negalime išeiti iš namų, bijome,kad likę vieni vaikai nesušaltų mirtinai.Privalome išgyventi kol atšils iš turimų resursų. Labiausiai taupome miltus,nes liko nedaug - maišome juos su sėlėnomis, kurių turime gana nemažai nusipirkę ožkelėm šerti.Labai jaudinamės , kad neperšaltų rūsys, kur mūsų visas brangiausias turtas - daržovės, vaisiai ir stebuklingieji runkeliai, pastaruosius tarkuojame su geležine didele tarka, apibarstome sėlėnomis ir šeriame visą savo gyvūniją . Su baime stebime šalia langelio būdelės prikaltą termometrą, kurio melsvas stulpelis vis krenta žemyn.
Santrauka
Mes jau tikri sniego žmonės - visiškai užpustyti...prasikasėm tunelius į tvartelį, į šieno kaugę, į kūdrą, kur iškirsta eketė vandeniui pasisemti. Anksčiau geriamo vandens nueidavome už kokio puse kilometro pas artimiausius kaimynus, dabar gerai ir vandenėlis iš eketės...prisitaikėm ir nieko jei vienas kitas vėžiagyvis arbatėlėje plaukioja.Ir prie mūsų prisitaikė laukinė gamta. Mūsų būdelėj, kur sudėti būsimai krosniai kokliai, įsikūrė šermuonėliai. Jie visiškai balti , tik tamsios akutės žybsi.Jau beveik mūsų nebijo. Ten ant tų koklių yra maisto atsargos, miltai, sėlenos , grūdai. Gal jie ir pasmaguriauja, bet negaila tikrai - su jais mums jaukiau.Pie šieno kupetos atskrenda ir kurapkos, jos baisiai išbadėję, tiesiog palei slenkstį šmižinėja. Vaikai barsto joms grūdus ir jas belesindami patiria daug laimingų akimirkų. Baltasis badas gena ir stirnas , jos irgi atbėga čia pasmaguriauti šienelio. Turim prasikasę sniego tunelį ir į mišką. Jame nukertam stirnoms vis po drebulę, ar alksnį, jos apgraužia iki baltumo visas šakeles, paskui tuos išbalusius lyd kaulai medžius parsitempiam kurui.
Santrauka
Šąlo vis stipriau ir stipriau. Miegojome nenusirengę, mūsų geležinė krosnelė - buržuika ruseno ir naktį, tačiau šaltis skerbėsi iki kaulų. Daug snigo , pustė ir mus beveik atskyrė nuo pasaulio.Bet vieną dieną per baisią pūgą kažkokiu mistiniu būdu iki mūsų sugebėjo prasibrauti mūsų geroji žvitrioji giminaitė. Šastelėjo mums ant stalelio kaimiškų lauktuvių ir krūva laikraščių.
- Pasiskatykit, baisūs dalykai darosi - kas neturi stogo, visus degina, ar sprogdina.Štai prie Šiaulių iš Kauno , pardavę ten namą, atsikėlė motina su sūnumi į atgautą tėvų- senelių žemę.Pasistatė namus, ūkinius pastatus, net duonos kepyklėlę turėjo,labai skanią duonutę kepė, pardavinėjo.O STOGO NETURĖJO NUSIPIRKĘ TAI - SUDEGĖ IKI PAMATŲ-- rodydama laikraštį pasakojo giminaitė.Vieni gaisrai ir sprogdinimai, arba tie pakorimai keisti...
Beje sužinojau, ne kiekvienas gali stogą nusipirkti...čia jau tokios tos laisvės plonybės - reikia turėti tam tikro patikimumo šaknis - porino ji toliau...Jūs esate nurašyti, kruvinai nurašyti žmonės.
Nesinorėjo tikėti , tačiau vakarais prie žibalinės pasiskaitėm tikrai šiurpinančių istorijų...
Santrauka
...Mus apledėjusios pamiškės būdelėje aplankius, tolima drūta pusamžė giminaitė paklausė, ar turime nusipirkę stogą.Pradėjau aiškinti, kad vos spėjome tik išlieti būsimo namelio pamatus - ir užklupo šalčiai.
- Matosi žali esat, nors mokslus didelius išėję, bet tikro gyvenimo gišefto nė bum-bum neraukiat...
Sužinoję Lietuvos dainuojančios laisvės revoliucijos kitą praktiškąją mėnulio pusę, pasijutome nejaukiai.Gal moterėlė persūdė kažkiek.
- Ta laisvė - tai tik biznis viršūnėlėms, ar nepraregėjote dar - išvarė jus su šeima iš gražių šiltų Jūsų nuosavų namų, nes pats Kruopių mokyklos direktorius juos siekė užgrobti ir ne tik jis vienas seilę varvino... bet ir šitas kampelis stogą turinčius gundo, pamatysit,- lyg atspėdama mūsų mintis porino giminaitė.
- Bet mes čia atgautoje tėvų žemėje nuošaly visai,- bandžiau guostis.
-Vasarą čia kurortas tikras, o dar miško gabalas jūsų ...patiklūs lyd kačiukai neatakę esat...pamanykit STOGO NENUSIPIRKĘ...
Santrauka
Vis šiaurėja...slankiojantys bruzgynuose vilkai tikriausiai geriau pasiruošę žiemai - turi šiltas irštvas, o mūsų būdelė tik lentinė...Tikimės, kad žiema bus trumpa ir negili, bet tie šermukšnys taip bauginančiai tirštai dega ... ar išsilaikysim iki pavasario? Ypač neramu dėl vaikų. Sibiras, grynas laukinis Sibiras vietoje išsvajotosios laisvės...
Santrauka
Vertybių kryžkelėje...
Santrauka
...Aplankius gimines, nuo Papilės, pasukdavau link Kruopių dažnai pėsčiomis. Penkiolikos kilometrų kelelis bėga pro sugriautus sunaikintus Lietuvos kaimus, kur tik vieni kryžiai mena kadaise čia žydėjusį gyvenimą.
