Ačiū. nuostabus kūrinys. Tikrai būkim nors kartais tikrais patrijotais, netik per šventes.

Nemarios tiesos. Vilnijanti Venta - paguoda, įtaigu.

LABAI AČIŪ VISIEMS...

Ačiū, mieloji Taurija, kaip visada randi pačius šilčiausius žodžius...Geros, laimingos ir kūrybingos Tau savaitės...

"Klastos ir nelaisvės tik rūbai kiti..."
Puikiai išsakyta mintis, padėtas taškas ant šiandienos "i". patiko.

"Dabar Šventos Tiesos skaudžiai taip nupigę,
Kad pragaru viepias bedugnių veidai..."
Karti tiesa. Stipriai... tarsi argumentuotai ir kartu vaizdžiai, jausmingai išreikšta.
"Venta nuvilnija lyg amžių paguoda,
O griaudžia , o lyja ant Tavo širdies.." nors ir skaudu, bet viltinga...

Visada vertinau pilietine, ypač tautine, dvasia dvelkiančią kūrybą, tad šis eilėraštis man labai artimas. Galima būtų sutikti su T. Dearn,io vertinimu, nes antroji strofa tarytum apibendrina pagrindinę kūrinio subjekto (neabejoju, kad ir autorės) mintį. Tačiau be paskutiniosios strofos kūrinėlis nemažai ir prarastų.

Ai, Angele, taip badytis temoka tik tie kurie, apvogę liaudį , į aksinius tualetus persiryję viduriuoja - dvasios ubagai vieni...

Pirmi du - tiesiog puikiai sukurti. Trečiasis šiek tiek iškrenta iš bendros sumos.

Kai Simonas Daukantas piršteliu parodo:
tautiečiai atgal jam kitu -
tuo kuris yra tarp bevardžio ir rodomojo... :)
Ir liūdna daros ir skaudu...

labai nuosirdus kalbejimas. skambantis, palieciantis:)))