Santrauka:

Dabar visi mūsų takeliai tarp baltų sniego alėjų, kurios mums iki pečių, o vaikai juose visai panyra.Kad būtų tvirtesnės, mes jas iš viršaus apliejome vandeniu, jis tuojau virto žvilgančiu ledu.Pasidarė kiek šilčiau - skaudžiai dilginančio šalto vėjo šuorai mūsų nepasiekia.O žiema vis gilėja. Reikia taupyti maisto atsargas,nes nežinia kiek tas siaubingas šaltis tęsis. Mes negalime išeiti iš namų, bijome,kad likę vieni vaikai nesušaltų mirtinai.Privalome išgyventi kol atšils iš turimų resursų. Labiausiai taupome miltus,nes liko nedaug - maišome juos su sėlėnomis, kurių turime gana nemažai nusipirkę ožkelėm šerti.Labai jaudinamės , kad neperšaltų rūsys, kur mūsų visas brangiausias turtas - daržovės, vaisiai ir stebuklingieji runkeliai, pastaruosius tarkuojame su geležine didele tarka, apibarstome sėlėnomis ir šeriame visą savo gyvūniją . Su baime stebime šalia langelio būdelės prikaltą termometrą, kurio melsvas stulpelis vis krenta žemyn.