Santrauka:

Mes jau tikri sniego žmonės - visiškai užpustyti...prasikasėm tunelius į tvartelį, į šieno kaugę, į kūdrą, kur iškirsta eketė vandeniui pasisemti. Anksčiau geriamo vandens nueidavome už kokio puse kilometro pas artimiausius kaimynus, dabar gerai ir vandenėlis iš eketės...prisitaikėm ir nieko jei vienas kitas vėžiagyvis arbatėlėje plaukioja.Ir prie mūsų prisitaikė laukinė gamta. Mūsų būdelėj, kur sudėti būsimai krosniai kokliai, įsikūrė šermuonėliai. Jie visiškai balti , tik tamsios akutės žybsi.Jau beveik mūsų nebijo. Ten ant tų koklių yra maisto atsargos, miltai, sėlenos , grūdai. Gal jie ir pasmaguriauja, bet negaila tikrai - su jais mums jaukiau.Pie šieno kupetos atskrenda ir kurapkos, jos baisiai išbadėję, tiesiog palei slenkstį šmižinėja. Vaikai barsto joms grūdus ir jas belesindami patiria daug laimingų akimirkų. Baltasis badas gena ir stirnas , jos irgi atbėga čia pasmaguriauti šienelio. Turim prasikasę sniego tunelį ir į mišką. Jame nukertam stirnoms vis po drebulę, ar alksnį, jos apgraužia iki baltumo visas šakeles, paskui tuos išbalusius lyd kaulai medžius parsitempiam kurui.