Santrauka:

Atodrėkių tą atšiaurę žiemą Lietuvoje nebuvo, o dangus vis krėtė ir krėtė sniegą neatsikvėpdamas.Skaniai matyt pakvipome išbadėjusiems vilkams, nes pradėjo naktimis aplink šmižinėti.Ugnelė mūsų buržuikoj degė ištisą parą,ją reikėjo nuolat pakurstyti.Naktimis galėjai klausytis vėjo stūgavimo, kuris maišėsi su pratisu vilkų kaukimu, kartais net mūsų šunys išsigandę sucypdavo, ir man rodėsi, kad girdžiu įžulų vilko šnopavimą visai netoliese.
Daug klausimų mintyse kildavo taip bebudint.Vis išnirdavo prieš akis Simanas Daukantas, rodantis pirštu į knygą.O šalies valdžia, kliedėdama apie laisvę,rūpinosi tik savomis kišenėmis, visai užmiršo vaikus--dešimtys tūkstančių mažųjų piliečių nelankė mokyklos,ar alpo iš bado pamokų metu. To nebuvo net pokario Lietuvoje.Kaip reikės mokslus tęsti mano vaikams, jei liksime gyvi,kaip jie žvelgs į gyvenimą po šitokių psichologinių ir fizinių traumų?Ar suspės pasivyti moksle bendraamžius? Tačiau ledinio vėjo stūgavimas ir geležinėje krosnelėje begęstanti ugnelė primindavo,kad nereikia perdaug galvoti apie ateitį - visų svarbiausiai - išgyventi ir sveikiems visiems išlikti.