Santrauka
Širdy vėl aušta karžygių laikai, // prie duonos valgytos // su Dzievuliu ir druskute.
Santrauka
O ne, brolau, // tai ne pavasaris, // tai Dievas aušta.
Santrauka
Net tikiu, // kad prie lopšio ateisiu // ir galėsiu pasupti save.
Santrauka
O Savęspi! tikiu- // pasaulis begalybėje esi..
Santrauka
Kai reikia ir Anapilį nešioti // atsiveria vaizdai iš Savęspi
Santrauka
Dejuoja gerklėje sušalęs žodis, //o žodyje – Žmogus.
Santrauka
Visas kaimas įėjo į žvakę,// įsikniaubdamas veidu žemyn.
Santrauka
Neiškart sugrįžau į savastį, į tokį save, koks buvau prieš persikūnijimą. Bet štai vėl, deja, beveik dvidešimčia metų senesnis.
Santrauka
Prisiglaudžiu prie jūsų // ir jaučiu TĖVYNĘ -
Santrauka
Prirašiau: Vytautas Didis iš balno // nenori nusėst...
