Santrauka
Dosni, save dalijanti // žmogaus širdis.
Santrauka
Eini eini... o dienos šviesios, // o naktys neužmiega ties raide...
Santrauka
Rugsėjo epizodas
Santrauka
O Ramunė net tarė:
- O ką, jeigu vienąkart užpirktume mišias? Už save. Kad būtume, kad gyvuotume...
Santrauka
- Sveiki gyvi. Ne, ne. Aš ne apie tai, ar lauke šilta, ar saulėta. Aš apie tai, kad jūs vėl su karieta. Ta, pirmąja, vadinta „Džene“. Vien dėl to žmogus stengiasi būti guvus ir sveikas.
Santrauka
- Ačiū, senas partizane, - glostydama smuiko formos dėklą, - pasakė Vidinis Mundžiui.
- Nebuvo sunku, - atsiliepė Mundis, pavadintas senu partizanu.
Santrauka
Ir - o, dangau! - patikėk, niekuomet lig tol nebuvau matęs tokių didelių ausų. Atrodė, kad jos nuplėštos nuo paminklų, bet tai buvo jo, Mundžio, ausys.
Santrauka
- Daug kvailių yra, ponas Mundi. Deja, tik dabar suvokiu, kad vienas jų esu ir aš. Kas prieš pusvalandį galėję manyti, kad į Pastogės departamentą vaikščiosime pro langą?
Santrauka
- Tau pasiųsiu visus, // kurie nusidėjėlius smerkia, // įsitikinę savo teismu...
Santrauka
- Tušti tavo Šklėriai. Ė, nekalbėk apie juos, nes tik susigraudensi. Bet kodėl klausi, ar noriu pamatyti? Aš juose nemažiau laiko praleidusi, kaip karieta „Dženė“.