Santrauka:
Visas kaimas įėjo į žvakę,// įsikniaubdamas veidu žemyn.
Lig pusiaudienio mąžta šešėlis,
O po jo - jau ilgyn.
Iki miško.
Lig saulės laidos.
Man smagu ir save
Kaip šešėlį matyti,
Išsitiesti per žemę
Ir dideliu būti.
Saulė slenka žemyn,
Aš didyn ir didyn...
Bet, šešėli, sakyk
Kur dingsti
Po nakties dangumi -
Pragare ar dzievulio akin?
Vaikšto žvakės
Po Vėlinių naktį,
Meldžias vaškas
Ir tirpsta ugny.
Visas kaimas įėjo į žvakę,
Įsikniaubdamas veidu žemyn.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-10-31 15:05:20
Saulė slenka žemyn,
Aš didyn ir didyn... > kuo tik žemiau ta mūsų gyvenimo saulė, tuo didesni, svarbesni mes. Gal iš čia ir atsiranda ta vyresniųjų išmintis...
Puikiai ir tiek.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-10-31 10:41:35
Visas kaimas įėjo į žvakę,
Įsikniaubdamas veidu žemyn.
Tiek tikrovišku vaizdu, tiek metaforiškai stipriu akcentu užbaigiama. O ir iki pabaigos - ir džiugesio, kad dar esi, ir paslapties, ir pamąstymo. Kaip visada, svariai prasmingas. Ačiū.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-10-31 10:04:58
Sklandus, jautrus ir gilus. Gražių ir prasmingų Vėlinių.
Anonimas
Sukurta: 2009-10-31 09:00:23
...puikiai perteikta Vėlinių Dvasia.