.    - Daug melo mūsų gyvenime. Labai daug jo. O kuomet pasirodo tiesa, kitoks pažinimas, kažkodėl puolamės įtarinėti, abejoti ir galop glaudžiame ir tiesą prie melo. Nesupyk, vežėjau, bet tai, kas jau parašyta apie „Dženės“ karietą, netikėjau ir maniau, kad užsiėmęs fantazijomis. Maniau, kad gal nesuvoki, jog tai irgi sunkus daiktas. Sukramtyti jį o-ho–ho kaip nelengva! -neskubėdama kalbėjo Ūla ir paglostydama Kitkutį: - O regisi, kiek nedaug reikia. Tik įeiti į kitą erdvę. Šitąją vadinu dangaus erdve, nors tikriausiai geriau pritiktų vadinti ją dvasios arba sielos erdve.
    Turbūt nė vienas iš įėjusių į karietą net nenujautė, kad ir aš, kaip jie, įėjau pirmą kartą. Bet kaip pasakyti, kad pirmą, jei pats tuo netikiu. „Judantits kinats“, - pratarė Kitkutis ir tokią būseną priėmė natūraliai. Jam nei į galvą,  kad karieta „Dženė“ ketina kelionę pradėti  neišėjusi iš paveikslo. To mano žinojime dar nebuvo, bet visa kita - taip, žinau, kas kur karietoje padėta, nes padėta būtent taip, kaip prieš penkioliką ar ir net daugiau metų.  Ė, greitas laikas! Bet kuomet surandi dalykus lyg jie būtų užkonservuoti, atrodo, kad ir laikas it iš marmuro ar granito iškaltas.
    - Įdomu, kas ja pirmą kartą važiavo? kaip atrodęs jos ekipažas?  - pasidomėjo istorikas. - Tiesa, dar nevažiuojame. Labiau panašu, kad į muziejaus eksponatą įėję.
    - Taip, dar nevažiuojame, nes net ir vežėjas dar ne savo vietoje. O ar važiuosim? Irgi nemenkas klausimėlis. Ak, „Džene“, „ Džene,“ - moteriškai gailiai ištariau karietos pavadinimą ir pajaučiau, kad išslydusi ašara slystelėjo veidu ir, įkritusi į raukšlės įgriovą, nuplaukė ja nukapsėti žemyn.
    - Džiaugtis, vežėjau, reikia. Net jeigu karieta nevažiuoja. Turėti tokį eksponatą, kur galima ateiti, susikaupti, pamintyti juk irgi yra stebuklas. Jau ne maža ir turiu kopėtėles. Net nežinau, ką daryčiau jų netekusi. Tikrai neišmanau, kaip apsiverstų mano dienos.
  - Ką darytum? Turbūt, ką ir aš.
  - Ką reiškia „ką ir aš?“.
  - Kai atrodė, jog be „Dženės“ negalėčiau apsieiti, kad gyvenimas prarastų bet kokį skonį,  būtent tuomet ji sudužo, išsilakstė į šipulius. Likau be nieko. Net be prisiminimų. Mat, likimas, atėmęs „Dženę“, padovanojo amneziją. Dabar suprantu, kad tai irgi buvo brangi dovana. Ilgą laiką nejaučiau karietos netekties. Net nežinojau, kad ji buvo. Ligi šiol dar atmintyje  kažkas iš praeities atsigauna,atsinaujina.
    - Tai turbūt blogiausia, kas žmogų gali ištikti. Gyveni ir nežinai, kas buvo prieš valandą, dvi, tris, o juo labiau, kas vakar, - paaimanavo istorikas.
    - Patikėkit, ponas Mundi, šios baisios ligos nekeikiu. Gali būti, kad būtent  ji mane išlaikė ant kojų ir nedavė širdžiai sielvartu uždusti ir sustoti. Ir va po dešimt metų vėl įeinu į karietą. Beje, tą pačią. Karietų, žinoma, gali būti daug, kaip jaunystėje panų, bet „Dženė“ buvo vienintelė. Šia prasme turėjau dvi mylimas- karietą ir žmoną. Vėliau likimas kišo po ranka ir kitas karietas. Aš ėmiau, tikėjau jomis, mylėjau jas, bet „Dženė“ vienintelė. Ir dabar jaučiuosi lyg antrą kartą  įėjęs į tą pačią upę.
    - Atsiprašau, bet manau, kad toks palyginimas nevykęs.
    - Ponas Mundi, parūpinsiu paveikslų su karietomis ir paprašysiu, kad įeitume.
    - Jų ir taip nemažai matęs, bet bandyti įeiti į nupieštą karietą... Ką jūs! ką jūs! Juokaujate?
    - Nejau? Štai paveikslas su karieta ir mes į ją įėjome. Ar manote, kad visi - net ir  Kitkutis - prisivaišinome durnaropių ar narkotikų ir dabar plaukiojame smegenyse.
    - O ne! Ne!. Tikrai ne, - pamojo rankomis Mundis.
    Užstojo tyla, bet tokia ją tegalėjo jausti tik ausys. Sieloje buvo neramu, galvoje irgi, nes norėjosi suprasti, žinoti, suvokti įvykio priežastį. Tačiau, matyt, nieko prasmingiau neįmanoma buvo sumąstyti, kaip tik atsiminti mano kelionę pas arkangelą Mykolą ir nepaaiškinamus dalykus aiškinti jo angeliška galia.
    Pirmasis iš tylos išniro Kitkutis.
    - Ar tu piktats tsiandien?
    - Aš? Ar piktas? Ogi Dievas težino, koks šiandien aš. Kiek beatmenu tokiu dar nesu buvęs, bet kad piktas, tai – ne, Kitkuti.
    - Mano Klimputelits geriautsiats patsaulyje. Tai ats, zinok, lapai, lapai rimtai.
    - Aš irgi, zinok, labai, labai rimtai, Kitkuti. Šiandien nepiktas.
    - Ką čia dabar pliauški? Rimk, būk tikras vyras, - pasakė Ūla, bet nuo abiejų jų žodžių karietoje pasidarė šilčiau. Pamaniau, kad gerais žodžiais gal prasmingiau negu šventu vandeniu galima pašventinti ir karietą, ir žmogų, ir visa tai, ką bažnyčia kada nors šventino ar šventins.
    - Klausėte, pone, kas pirmieji buvo šioje karietoje. Deja, man tai nepavyko sužinoti. Tiesiog nepasirūpinau, buvau užmiršęs ir nepaisiau, kad toks darbas reikalingas ir jį reikia bent daryti, nepaisant rezultatų. Net įtariu, kad tai viena priežasčių, kodėl taip ūmai ir nelauktai, taip kerštingai buvo sudaužyta „Dženė“, o man padovanota amnezija. Gal taip, gal ne, bet logikos čia nestokojama. Netgi nepasirūpinau sužinoti, kas yra karietos meistras ar meistrai.
    - Tu piktats tada puvai, taip?  
  - Ne, Kitkuti, ir tada nepiktas, bet išdidus ir todėl kvailas. O savo pirmą kelionę jau šiek tiek atsimenu ir žinau, kad kartu važiavo aktorius Tomas Vaisieta ir iš Amerikos ponia Julija Sinkis. - Ir atsigręžęs į istoriką: – Taip, Mundi, juos atsimenu. Bent taip įsitikinęs, tačiau savimi visuomet abejoju. Per smegenis pravažiavusi amnezija vėžes palieka  gilesnes negu pravažiuojanti karieta.
    - Kažką skaičiau. Bet dabar suprantu, kad tokius  raštus istorikui skaityti reikia ypatingai atsargiai.
    - O ką skaitėt, pone? – pasigirdo Šventosios balsas.
    - Ką? Nagi iš tikrųjų - ką? Aha, prisimenu, Julija džiaugėsi Druskininkais, viešnage juose ir mokė, kaip reikia iš senų ledi iškaulyti dolerius?
    - Jūs teisus, pone. Julija Sinkis kalbėjusi būtent apie tai, - pasakė Šventoji.
    - Tikrai? – paklausė Mundis, nesuprasdamas, kas kalba. Regis, apie ją ne ką žinojo ir Ūla su Kitkučiu. Man nesinorėjo grįžti prie jau, kaip maniau, visuotinai žinomų dalykų, juo labiau, kad prisiminiau titnagą į kurį paskutinį  kartą mačiau įeinant arkangelo Mykolo pasiuntinį. Pravėriau duris ir paprašiau Vidinio, kad atneštų į karietą.
    - Puvo durnų laivats, pet dapar jau kvaitsiukų karieta, -neliko abejingas Kitkutis, bet Mundis, skaitęs Pastogės departamente rastus parūpusius jam Raimondos Baublytės raštus, atsiminė ir pacitavo:
    „Dievas titnagu trenkė į titnagą, pasipylė angelai“.
    - Bet ten parašyta ir taip: „velnias titnagu trenkė į titnagą, pasipylė giriniai, bildukai, undinės, raganos.
    - O jeigu ats trenkciau titnagu į titnagą, kas tuomet patsipiltų, ziezirpots, taip? - parūpo žinoti Kitkučiui.

(Iš “ Kryžiokų vasaros“)
2009-10-07 16:25