Santrauka
Žinau ir aš, // kad pakelės akmuo // arčiau prie kojų.
Santrauka
Apsidairau aplink, // kad nematytų niekas, // ir išeinu atgal į marmurą...
Santrauka
O siela mano // nepanorėk aukštai dangaus- // čia, žemėje, te angelai gyvena
Santrauka
Kiek leidžia širdis - nurašau // ir... ačiū dzievuliui.
Santrauka
Dosni, save dalijanti // žmogaus širdis.
Santrauka
Eini eini... o dienos šviesios, // o naktys neužmiega ties raide...
Santrauka
Rugsėjo epizodas
Santrauka
O Ramunė net tarė:
- O ką, jeigu vienąkart užpirktume mišias? Už save. Kad būtume, kad gyvuotume...
Santrauka
- Sveiki gyvi. Ne, ne. Aš ne apie tai, ar lauke šilta, ar saulėta. Aš apie tai, kad jūs vėl su karieta. Ta, pirmąja, vadinta „Džene“. Vien dėl to žmogus stengiasi būti guvus ir sveikas.
Santrauka
- Ačiū, senas partizane, - glostydama smuiko formos dėklą, - pasakė Vidinis Mundžiui.
- Nebuvo sunku, - atsiliepė Mundis, pavadintas senu partizanu.
