Į dangų priimti išskirtini - kiti - dar vis žemelėje, lopšy.
Sapnuose vaikšto šen ir ten tarsi gyvi.
Jei tu, dzieduli, dar vis vilties turi:
dangaus prie akmenėlio kiek nori, tiek turi...

Tas žemiškas prieraišumas... dangišku taku vis tik. Atvirai ir įtikinamai įvertinant save ir būtį.
O kaip kitaip,
Jei lig dangaus toli,
Jei tik sapnais
Pareit – išeit gali?
Giliai ir paliečiančiai.
Pilni sapnai
Sugrįžusių namo. Labai patiko net atskira ši mintis.

Kaip visada, pasiliekančios Jūsų mintys, o kartais net persekiojančios, bemąstant vis... Ačiū:)

Nors jauna dar esu ir nežinau, ar galiu tai pajusti, bet sutikčiau ir aš.

Peraugęs gyvenimu žmogus tikrai lieka iš jo neišplėšiamas - nei dangun, nei pragaran.Dėkoju už sodrų jausmą, išreikštą įtaigiais vaizdais.

O jis,
Eilėraštis anas,
Kurį, kas myli,
O kas – ne,
Įstrigo sieloje ir liko.
Labai tesingai sakote, kiekvienam savas požiūris į kūrybą, kas vienam niekas - tas kitam - viskas