Santrauka
Ir - o, dangau! - patikėk, niekuomet lig tol nebuvau matęs tokių didelių ausų. Atrodė, kad jos nuplėštos nuo paminklų, bet tai buvo jo, Mundžio, ausys.
Santrauka
- Daug kvailių yra, ponas Mundi. Deja, tik dabar suvokiu, kad vienas jų esu ir aš. Kas prieš pusvalandį galėję manyti, kad į Pastogės departamentą vaikščiosime pro langą?
Santrauka
- Tau pasiųsiu visus, // kurie nusidėjėlius smerkia, // įsitikinę savo teismu...
Santrauka
- Tušti tavo Šklėriai. Ė, nekalbėk apie juos, nes tik susigraudensi. Bet kodėl klausi, ar noriu pamatyti? Aš juose nemažiau laiko praleidusi, kaip karieta „Dženė“.
Santrauka
Nieks niekur nedingsta, Pranai. Patikėk, ir bus gerai. Sugrįši į Žemę galbūt savo apdainuota pušele... Na argi blogai? Aldona Jasienė
Santrauka
Aš suprantu, ką reiškia man šie žodžiai, // o tu, jaunyste, bent sapne dar pasirodyk.
Santrauka
Kaip gražu man vėl matyti tai, // kas buvo taip seniai...
Santrauka
Bandau naktis // paminkluose giedoti...
Santrauka
Šiąnakt sukrito Nemunan // rugpjūčio žvaigždės visos.
Santrauka
Negrįžtančių atgal likimui // Šios marios ir daina