Prie pietinio lango

Santrauka:
- Tušti tavo Šklėriai. Ė, nekalbėk apie juos, nes tik susigraudensi. Bet kodėl klausi, ar noriu pamatyti? Aš juose nemažiau laiko praleidusi, kaip karieta „Dženė“.
       Nemoku, nesugebu taip aprašyti dangų, kokį matau.
       Jau po pusiaudienio. Saulė kryptelėjusi į vakarus. Kas lopinėlis dangus vis kitoks. O ten, pietų pusėn, iš kur retsykiais aplankyti atskrenda šilinių varnas Šklėrius, kitaip vadinamas Goliu ir neretai - dažniausia vakarop - plauko balionai, ten vaizdas primena priplukdytą laivų jūrą. Šitaip atrodo debesėliai, kurie padriki. Žodžiu, puikus reginys danguje. Jeigu jį tokį mato rusų dailininkas Ivanas Šiškinas, tai žinau - numes visus darbus darbelius, įsirems akimis ir siela į šį dangų, prisilies teptuku prie drobės ir, regisi, girdžiu:
     - Pasauli, tave reikia piešti gryną, nefantazuojant. Tuomet supranti, kad ir dangaus istoriją galima ir reikia užrašyti.  
     Godžiausiai žiūriu į debesinius laivus, iškėlusius baltas ir pilkšvas bures. Saulė žeria į jas spindulius ir gražu, tiesiog nepaprasta regėti, kiek daug visokių spalvų iš ten pasiunčiama akyse. Bet dar labiau man knieti pamatyti balionus. Suprantu, kad  jiems dar ankstoka. Jie turi savo laiką ir paprastai pasirodo vėliau. Bet todėl ir  nustebau, kad paklaidžiojęs dangumi, pamačiau žemai viršum miško pakibusį, jau netolimą balioną.
       -Ak, koks išsišokėlis. Lyg grybauti išėjęs. Ne miške gi, o danguje, mielasis. Ar pirmas, ar paskutinis, nuo to krepšys pilnesnis nebus, - pamurmėjau panosėje, taisydamasis dar geresnę nuotaiką. Tai buvo graži poilsio valandėlė. Ten, už pusantro šimto kilometrų, miškuose nutūpęs gimtasis kraštas. Kai žiūriu jo pusėn, galva neretai prisipildo būtų - nebūtų dalykų.
      - Gal norėtum pamatyti kaip atrodo mano Šklėriai? - atsigręžiau etažerės pusėje.
     - Kad jau nėra ten į ką žiūrėt, - išgirdau Gražuolę.
     - Kaip suprast – nėra?
     - Tušti tavo Šklėriai. Ė, nekalbėk apie juos, nes tik susigraudensi. Bet kodėl klausi, ar noriu pamatyti? Aš juose nemažiau laiko praleidusi, kaip karieta „Dženė“.
     - Ak, taip. Užmiršau. Bet nereikia stebėtis, kuomet toje karietoje  nei karto tavęs nematęs. Net neįtaręs, kad esi. Konspiracija, mat! Amatas toks!
     -  Blakės toks darbas, vežėjau. Nedėkingas, bet reikalingas. O kad apie tai niekas negalvoja, ne mūsų kaltė.
     - Norėčiau daug ko tavęs paklausti. Ne šiandien ar dabar, bet, sakau, norėčiau.
     - Žinau, kad norėtum. Bet ateina laikas, kai „daug ko“ nereikės manęs klausti. Faktiškai, tas laikas jau čia, tik irgi reikalingas protas, kad jis būtų sudėliotas neiššvaistant jo nežinia kur. Ot, ir dabar, žiūri pro langą, o ką matai?  Bent to, kas labiausiai reikalinga, tikrai nematai.
     - O ką? Nuo etažerės geriau matai?
     - Bent jau tiek, kad pasakyčiau, jog pasiruoštumei svečius priimti. Jie tuojau bus čia.
     - Padorus žmogus svečių visuomet laukia ir pasiruošęs juos priimti.
     - Taigi, kad padorus,- lyg šyptelėjusi pasakė Gražuolė. O po valandėlės: - Tu tikrai nori, kad palikčiau Pastogės departamentą. Sakyk. Aš dar turiu truputį laiko ir galiu pagalvoti, kaip apsispręsti.
    Atšlijau nuo lango lyg kas būtų šaltu vandeniu perliejęs.
   - Tu - ką? Susiruošei palikti? Išeiti pas Joną? Tą vaikigalį? Mes gi dar beveik nepažįstami. Tiek metų karieta išvažinėję, o...  O kiek čia tos pažinties? Diena. Kita. Ė, nekvailiok ir nebūk blakė. Būk kaip vardu pasakyta - Gražuolė. – kalbėjau jai ir tai buvo nuoširdu, sąžininga, kad tik dabar suvokiau, jog blakė... atsiprašau, Gražuolė tampa poreikiu turėti ją. Viešpatie, saugok! Žinoma, dar nesuvokiu, kas čia vyksta, bet žinau, kad Gražuolė reikalinga.
      Jai pasirodžius man užteko proto jos nekęsti. Šis jausmas buvo stiprus, būdavo, kad ir tramdomas, jis prasiverždavo lauk, tačiau sparčiai augo ir savitvarda, neleidžianti mojuoti kumščius viršum galvos ir taip daužyti dievuliui langus. Tos kelios dienos gyvenant kartu su Gražuole, veltui neišsišvaistė. Dvasioje darbas vyko pastoviai ir dabar jau negalėjau pasidžiaugti žinia, kad Gražuolė paliks Pastogės departamentą. Priešingai, žinojimas, kad ji čia reikalinga, buvo didesnis ir prireikė į pagalbą kviesti netgi Vidinį.
     - Manau, kad ir Jonas manęs nepaniekintų, bet dabar pasitaiko proga pasilikti su varnu.
     - Su Šklėriu?
     - Na taip, su Goliu.  
     - Vidini! – pašaukiau, nežinodamas, kaip elgtis, ką kalbėti, - Vidini, ateik! Kur valkiojiesi? - bet Vidinis ar negirdėjo, ar neskubėjo. O blakė nuo etažerės:
     - Nesi kvailas. Suprantu, kodėl esu tau reikalinga. Bet tai dabar menkniekis. Tavo kelionė pas arkangelą Mykolą išsprendė daug reikalų. Geriau juk turėti ant sienos „Dženės“ paveikslą, negu  etažerės lentynoje blakę, kad ir Gražuolės vardą turinčios.
    Tuomet net nedingtelėjo galvoje mintis, kodėl tokios sąsajos tarp „Dženės“ paveikslo ant sienos ir blakės etažerės lentynoje. Bet, matyt , tai buvo tik į naudą, nes panosėje subrandintas įvykis atrodė pernelyg įspūdingas. Tesuspėjau pasakyti tik tiek, apie ką net galvoti nereikėjo:  
    - Betgi ar tau , Gražuole, trukdo karietos paveikslas? Manau, kad tu jam irgi netrukdai. Sutelpam, o aš dabar galvojau, kad, ko gero, atėjo diena, kuomet laikas iš Šklėrių parsigabenti mums ten paliktą Pasostės erdvę. Tuomet  nors vėjus joje paleisk! Žinai gi...
  
(Iš „Kryžiokų vasaros“)
Pelėda

2009-09-05 06:33:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ferrfrost

Sukurta: 2009-09-07 15:02:45

Geras komentaras, jam galiu tik pritarti. Išradinga ir įdomu skaityti, net komentuot sunku, tiesiog viską pasiėmu širdyn...

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2009-09-05 11:20:38

...nepakartojamos tos ,,Kryžiokų vasars'' elegišku žavesiu apsisiautę...nors ir bakė etažerės lentynoje, bet ir čia ir ji reikalinga...