Santrauka:
Netgi lovoje tuščia, // kai kūno nėra...
Nepulk kaip į upę.
Kas žino, ar grįžti galėsi?
Atviras tekstas sunkus kaip akmuo -
Poezija jo nepakels.
Bet tik nemanyk, kad žinau,
Kodėl ji tokia bestuburė -
It poniutė gležna ir puošni,
Sužibusi veidrodžio šukėj,
O išvaizdos moters neturi.
Kaip be sniego žiema.
Netgi lovoje tuščia,
Kai kūno nėra...
Nepulk kaip į upę,
Kur poezijos guolyje
Užsikloja savim
Tuštuma.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ferrfrost
Sukurta: 2009-12-01 15:03:40
Tarsi apie skaudžia vienatvę:( Užsikloju tuštuma...
Vartotojas (-a): skaimik
Sukurta: 2009-11-30 12:14:26
Tikrai poezija gražesnė su metaforom, palyginimais. Apreigtas, net žmogus turi savo paslėptą paslaptį. Ir tai jį daro gražesniu, įdomesniu. Visada smalsu, kas slepiasi po šydu...
Anonimas
Sukurta: 2009-11-30 01:04:35
Žaviuosi - "poezijos guolyje užsikloja savim tuštuma."