Santrauka:
Kažkur dejuoja savyje žmogus, // na ir tegu!
Tai aš.
O jau maniau,
Kad gal išnykęs –
Nei skauda, nei džiugu,
Nei reikalai pasiima rankas.
Vienam kampe.
Kitam kampe.
Ir taip perdien
Ne lyg lazda- žmogus:
Nereikia atmintį nešiot ir jausti
Nei buvusį, nei esantį save.
Yra tokia šalis
Ir net sunku suvokti,
Kad ligi šiol buvau be jos.
Sustojau prieangy -
Dar vienas kitas žingsnis -
Galėsiu likt tenai.
Sapnai paglosto,
Krenta žvaigždės į akis
Ir kalba žodžiai
Be burnos, be raidžių.
Darbai - be rankų.
Mintys – be galvos.
Ir Dievui atvaizdo nereikia.
O aš?
Ir aš į Visagalį panašus.
Substancija išnykus.
Kažkur dejuoja savyje žmogus
Na ir tegu!
Bet kažkodėl
Atgal panorau grįžti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-11-27 20:45:14
Paskutinių Jūsų kūrinių tiesiog nenoriu komentuoti. Ne todėl, kad jie nepatinka ar kas ne taip - per giliai palietė... Per daug apmąstymų ir rūpestis... (gal per tiesiogiai priimu?) Pabaiga šito - pradžiugino. Gal klystu, tačiau noriu pasakyti daugiau, nei įmanoma tokiu būdu pasakyti yra.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-11-26 17:37:48
Į kokią šalį, Dzieduli, nukritai, kad "Dievui atvaizdo nereikia", jaučiu, jog gundo ji tave bežmogiu lengvumu palikti ten, sakau, gerai dejuojantį kad išgirdai, ir kad dejonė pagimdė norą grįžti. Savespi, nors tušti, pliki laukai, dangus pamėgęs pilką sunkią spalvą, čia darganos vis liejas, šiaurys žnybteli dar nepiktai, nelauktai sužinom, jog nebuvome aukšai ir, matyt, nebūsim per giliai, kai dejojančio jau neišgirsim.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-26 15:55:23
Turbūt galimėtų dar šį bei tą pašlifuot (neįsižeist prašau, žinau, kaip nemaloniai tokie žodžiai skamba) bet iš esmės labai vykęs darbas.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-26 11:49:49
Iš šios būsenos atgal sugrįžus, lieki labai labai arti Viešpaties.
"Teesie tavo valia tiek, kiek esu panašus į tave"*
* autorius žinomas