Į kokią šalį, Dzieduli, nukritai, kad "Dievui atvaizdo nereikia", jaučiu, jog gundo ji tave bežmogiu lengvumu palikti ten, sakau, gerai dejuojantį kad išgirdai, ir kad dejonė pagimdė norą grįžti. Savespi, nors tušti, pliki laukai, dangus pamėgęs pilką sunkią spalvą, čia darganos vis liejas, šiaurys žnybteli dar nepiktai, nelauktai sužinom, jog nebuvome aukšai ir, matyt, nebūsim per giliai, kai dejojančio jau neišgirsim.

Turbūt galimėtų dar šį bei tą pašlifuot (neįsižeist prašau, žinau, kaip nemaloniai tokie žodžiai skamba) bet iš esmės labai vykęs darbas.

Iš šios būsenos atgal sugrįžus, lieki labai labai arti Viešpaties.

"Teesie tavo valia tiek, kiek esu panašus į tave"*
* autorius žinomas

Paskutinių Jūsų kūrinių tiesiog nenoriu komentuoti. Ne todėl, kad jie nepatinka ar kas ne taip - per giliai palietė... Per daug apmąstymų ir rūpestis... (gal per tiesiogiai priimu?) Pabaiga šito - pradžiugino. Gal klystu, tačiau noriu pasakyti daugiau, nei įmanoma tokiu būdu pasakyti yra.