Santrauka:
– Nesu, Aste, tas bailys, kuris nemoka išskirti svarbesnius dalykus. Argi būtina man sekti austrų kompozitoriumi Arnoldu Šenbergu. Taip, tas tiesa, kad mirė penktadienio tryliktąją, bet...Santrauka:
- Ot, kad tokių vyrukų bent keletas Šklėriams - kitaip gyvenimas apsiverstų,- parodė Vidinis į Joną Bartkų, nelengvai parsinešantį pusmaišį dirvožemio.Santrauka:
- Pagrok dar, Dūdoriau, - paprašiau priėjęs, ir visi pasilikome vietoje, girdėdami ir matydami, kaip virpa muzika Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „ Dūdoriaus“ sieloje.Santrauka:
Su kryžiumi, Vidini, iš tikrųjų nei reikia, nei įmanoma atsisveikinti. Jo jokia karieta neišveš. Tu ta žinai. Kiekvienas esame sau kryžius.Santrauka:
- Ypata, neprasidėk! - šūktelėjau. - Yra įdomesnių dalykų. Va, linkėjimus siunčia Jonas Bartkus. Dovanų irgi. Prisimink! Kartu dirvožemį sėjome ant Karlonų kalnelio.Santrauka:
Jau tuomet išgirdau jo eilėraščius, kurie nesuprantamu būdu transformavosi į mano smegenis. Gali būti, kad taip atsitiko dėl priežasties, jog Vidinis galėjęs skolinti ir net aukoti man savo atmintįSantrauka:
- O gal be atsiminimų, kurie mūsų nedžiugina?- klausė, bet taip, kad atsakymas, nesileidžiant į pamąstymus, atrodė aiškus.Santrauka:
Sunku būti, kuomet žinai, kad jau nereikalingas. Tačiau atėjome. Sveikinki mane, o aš tave. O abu kartu - Napoleoną. Tai jis čia taip kalbėjęs.Santrauka:
- Nevalia, Tomai, leisti, jog ponas Ypata kada nors kūrentų Karlonų pirkios pečių. O tavęs, ponas Ypata, atsiprašau už tai, kas ką tik įvyko. Pečkurys iš tavęs ne koks.