Santrauka:
- Ištiš, kad jus kur! Niekaip negaliu atsiginti pats ir apginti kitų.- Ir linksmai, net pasikvatodamas: - Tai bent vaidinimas! Dega!Santrauka:
Akivaizdu, kad kol vyksta toks procesas, vadinasi, gyvenu, tačiau tokia žmogaus būties formulė kažkodėl sąmoningai išmetama iš jo smegenų. Ar reikia?Santrauka:
- Ogo! Ogo! Diduma didumėlė!- nusistebėjo pečiumi dziedulio Šventoji. Ji čia pirmą kartą: - Ir ką su juo veikti arba- ką jis čia veikia?Santrauka:
- Kad smegenų trūksta, pati sakei, bet,- nutraukusi pradėtą sakinį, žvilgtelėjo į Astę ir, paimdama už parankės: - Eime. Pro langą, tai dar ne pro kaminą. Būna blogiau...Santrauka:
Vidinis irgi buvo nustebintas – stebėjosi, kaip atsitiko, kad dažnai matydamas Vito Čaidos pastatytą pečių, mažiausiai skyrė jam dėmesio, net nepamanė, kad jis galėtų būti jo poezijos objektas.Santrauka:
Dziedulis, beje, irgi moka piešti. Tai jis Astę piešė. E, vaikai, vaikai! Ką jūs darytumėte be manęs, - linksmai nusiteikė J.(jotas), pabėręs žiupsnelį sąmojoSantrauka:
- Būna, sese, ir vaidybos. Na, bet eime J.(joto) kelti. Jo galva didesnė. Ką nors sugalvosime, kad vietoje Ypatos laidotuvių polkas šoktume. Kartu su YpataSantrauka:
– Laukei laukei ir štai sulaukei, – pasakė nepastebimai atėjęs Ypata. – Gražu, kai neužmiršta.Santrauka:
Kas tas kvailys, kuris pirmas pasakė, kad saulė leidžiasi, teka, „įslenka debesėlyje“! Nesileidžia ji! Neteka! Ir niekuomet taip nebuvo!Santrauka:
Buvo ir tokių, kurie rimtai manė, jog Pranas susigundė mintinai išmokti Šv. RAŠTĄ. Žinantiems jo fenomenalią atmintį, net ir tokia nuogirda nekėlė abejonių