Santrauka:
Visi mano dievai, visos mano dievybės yra ten, laukuose ir giriose, kalvose ir debesyse. O jeigu kas mane vadina ateistu, tai jau ne mano bėda. Aš nesu joks ateistas ir netgi visai nejuokaudamas tą Gyvosios Gamtos Galybę, kuri man dovanoja absoliučiai viską, vadinu Senuoju Šeimininku – čia iš Faulknerio – arba Senuoju Sodininku.
„Mano dievas yra šio pasaulio dievas“
„Šiaurės Atėnai“ 2010 05 14; 2010 05 21
Giriamasi, kad jausmų suvaldymas yra didžiulis auklėjimo ir civilizacijos laimėjimas. Tačiau mūsų mechaninė civilizacija, tiesiog agresyviai tramdydama jausmus, juos arba sunaikina, arba juos paverčia išsigimėliais. Tokie išsigimę jausmai kaip tik ir nukreipti ne į konkrečias juslines būtybes, o į abstrakčius siluetus. Visa, per ką natūraliai atsiveria žmogaus širdis, vadinama sentimentalumu arba romantika. Šitaip ir dar tūkstančiais pavidalų triumfuoja abstrakcijos stabas kasdien plėsdamas savo garbintojų gretas.
(Arvydas Šliogeris „Konservatoriaus išpažintys“ psl. 195-196)
Dabar man atrodo, kad vienintelė meilė, tegul ir menkiausias jos trupinėlis, tegali pateisinti šią bekraštę, tyvuliuojančią pasaulyje skausmo jūrą. Aš neįgaliu įsivaizduoti jokio kito paaiškinimo, esu netgi įsitikinęs, kad jokio kito paaiškinimo ir neesama, kad jeigu pasaulis tikrai, kaip sakiau, sukurtas iš kančios, tai sukūrė jį meilės ranka, nes jokiu kitu keliu žmogaus siela, kuriai ir yra sukurtas pasaulis, neįstengtų pasiekti visiško tobulumo.
Ten, kur kančia, ten šventa vieta. Kada nors žmonės supras, ką tai reiškia. Tol, kol jie nesupras, tol jie nieko nežinos apie gyvenimą.
Oskaras Vaildas
Mes visi ateiname iš savo vaikystės.
Antuanas de sent Egziuperi
