Užtikęs Ž. Darrida ištarmę: „Knygos idėja visiškai svetima prasmei“, prisipažinsiu, šie žodžiai tik ką perskaityti suglumino, sukėlė prieštaringas mintis. Kaip čia gali būti? Ilgai ši prieštara kirbėjo manyje, neleido nusiraminti.  M. Heideggeris taria: „prasmė yra absoliuti (kas savaiminga, nesantykiška, ko niekas nesąlygoja) transcendencija*. Sąvoka „transcendencija“ įvairiais istoriniais laikotarpiais buvo suvokiama nevienareikšmiškai. Iš „Platono olos“, iš kasdienybės „išėjęs“ asmuo į „tikrąjį“ idėjų pasaulio suvokimą, supančius jį „daiktus savaime“ pripažinęs kaip nepažinius (šešėliai), taręs, kad vien žmogiškojo proto galiomis įmanoma pažinti tai kas matymu nepažinu. Šiuo judesiu asmuo žengė anapus akivaizdaus juslinio bekalbio daiktų akiračio. Filosofijoje įsitvirtina absoliučios (savaimingos) transcendencijos,  kaip visiškai atsiskyrusios nuo žmogaus, patirtis, kuri buvo aiškinama kaip antjuslinis pradas, pagrindas, individualizuotas, įformintas, nekintantis, vientisas. Modernusis atsivėrimas transcendencijai: būti antjuslinio nuolatinio judrumo būsenoje, reiškiantis atotrūkį nuo akivaizdaus bekalbio juslinio akiračio, nebesiekiantis amžinos antjuslinės amžinybės. Transcendavimo judesys sutampa su laiku, vadinasi laikas ir yra būtis. Metafizinės transcendencijos  provaizdis buvo amžinas daiktas,  o modernioje —amžinoji tėkmė, kurią tapatina su žmogaus pastangomis ir sugebėjimais įveikti bet kokį tvarumą, bet kokį daiktiškumą, bet kokį atskirumą.  Asmenį supantys bekalbis pasaulis užsivėręs tyla, jei jis ir prabyla, tai prabylą asmeniui nesuprantamais ženklais. Ženklu (kalbinis ar rašytinis), kuriuo žmogaus sąmonėje pakeičiamas tikrovės daiktas. Kaip minčiai tarnauja žodis, taip žodžiui – raštas (kaip jo atvaizdas), bet dėl kalbos metaforiškumo (atsitraukimo, atsietybės nuo matomo daikto savaime) neįmanomas galutinis suvokimas, nes, kas jau sukurta laiko slinktyje, vis naujai papildoma. Nors įvairių religijų tikintiesiems šventieji tekstai   yra ir besąlyginė tiesa, ir prasmė, gyvenimo pagrindas ir net tikslas į anapusinę pilnatvę, nesukeliantys jokių abejonių tikinčiajam,  po klaidžios, turtingos nuopuoliais, nuodėmėmis, apsivalymo, klaidų išpažinimo  žemiškos kelionės.  Šventieji raštai, atlaikę tūkstantmetes laiko slinktis, išliko nepakitę. Žmogaus pasaulyje, tiek kiek jis išlieka žmogumi, t.y. būtybe, suvokianti savo trapumą ir laikinumą,  ieškanti bekalbėje juslinėje apsuptyje ir už jos ribų  tvaraus pagrindo, be kurio jis ir supantis pasaulis prasmenga į tuštumą. Pilnatvės stygius — egzistencinė žmogaus prigimtis, pilnatvėje rymo tik dievai — Absoliutas — Nesąlygotas — Dievas, turintis tūkstančius vardų, kuriuos suteikia prasmės (pagrindo) ilgesyje  mirtingasis. Todėl „galutinė prasmė“, „visa apimanti tiesa“, „grynoji dvasia“, „kosminis ar grynasis protas“, amžinybė“, „fizinis vakuumas“,  — abstrakcijos (atsietybės)  blykstelėjusios sužeistoje bekalbėje sieloje estezės (pajautos),  betarpiškam atsivėrimui absoliučiam (su nieku nelyginamu) Kitam akimirkoje, mirtingojo sąmonės judesiu perkeltos į ženklų pasaulį — kalbą.   „Sizifas“ — mirtingasis ritą akmenį į kalną, žinodamas koks bergždžias jo šis triūsas. Tekstai ir kontekstai užslegia save pačius, taip iš kartos į kartą... Net jei šios titaniškos mirtingojo pastangos ir yra beprasmiškos, visai nereiškia, kad jos jam neturiningos. Žmogaus kasdienybėje dažniausiai reikšmė, požiūris suvokiama kaip prasmė, klaidžiojant reikšmių, verčių, požiūrių, tikslų  takeliais ir vieškeliais, o tik  jam „atsidūrus“ estezės (pajautos, betarpiško atsivėrimo) judesiu  už jos ribų gali, nusimetus kalbinę valktį nuo akių,   gimti prasmė —  juslinio akivaizdaus daikto  būtis, atsieta nuo paties žodžio „būtis“. „Prasmė yra subjektyvus (asmeninis) būties atitikmuo“ (A. J. Greimas „Apie netobulumą“)
   „Prasmė“... — nudėvėtas žodis šiandieninėje kalbėsenoje: tam tikra prasme, kažkuria prasme, beveik kiekviename sakinyje „prasmingas“... Veiksmažodžiai „vokti“, „prasti“ — suvokti, suprasti sąmonės keitikliu (transformuoti)   į daiktą „prasmę“, arba į būdvardį (kalbos dalis, žyminti daikto ypatybę ir atsakanti į klausimus koks? kokia? kokie? kokios? Indoeuropiečių kalbose būdvardis išsivystė iš daiktavardžio), tapo vienu iš pagrindiniu žmogiškos išraiškos elementu. Kad ir kiek bekartotum „prasmė“, ji „neateis“, ji neateis ir ne blykstels akimirksnį sieloje. Vertes ir reikšmes, požiūrius, tikslus sugebame sukurti patys, gyvename verčių   tironijoje, o „prasmė“ — Transcendencijos (tai kas nesąlygota, nepriklauso nuo žmonių norų ir įgeidžių) mirtingajam dovana. Žodis „prasmė“  neįgali įprasminti mirtingojo egzistenciją. Žodynai — kalbos turtų skrynia, sukaupta ir atsijota kalbos specialistų, pavadinta bendrine kalba, nors egzistuoja keletas tarmių, patarmių, begale šnektų. kurios ir yra kalbos gyvybingumo versmės, kaip miškas negali gyventi be pomiškio, taip kalba negali egzistuoti be savo gyvasties šaltinio, iškirtus pomiškį, nunyksta  pats miškas. Nunykus prokalbei, žodynai pripildomi įvairių tautų sulietuvintais žodžiais ir sąvokomis, neturinčios pradžios daigų, kuriama kalba atitinkanti laikmečio dvasią,  metakalba.  Suvokti ar suprasti yra išskirtiniai asmens protiniai, sąmoningi veiksmai, be išlygų neperkeliami į visuotinybės erdvę, nors kalba sava prigimtimi negali būti kitokia, tik visuotina tam tikrai bendruomenei, genčiai, tautai. Prasmė — bekalbėje asmens sieloje blyksnis, išskirtinė akimirka ne kasdienybėje, matoma, o ne mąstoma.. Žmogaus matanti siela — bekalbė, kol ji neužteršta sąmonės demonais, o užteršta pradeda kurti savo matymą bendrine kalba. Kas be išlygų atskira tampa tais pačiais veiksmais suvokti ar suprasti visuotina. Tai patvirtina „vidinis loginis turinys“, kad suvokimas ar supratimas yra Atskiro „vidinis“ sąmonės judesys. „Logos — loginis“ iš graikų kalbos atėjusi sąvoka, aiškinama: „žodis, ženklas, kalba, mintis, sąvoka, protas, dar pridedama — filosofinė sąvoka, kuri reiškia visuotiną pasaulio tvarką (štai kodėl šventieji raštai tampa tikinčiajam egzistencijos nesąlygotu, neabejotinu pagrindu), dėsnį, dargi, beasmenį kosminį protą.“ (Tžž) Senovės graikams „logos“ reiškė žmogaus ir esančio už žmogaus pasaulio darną, žmogus neišskiriamas iš jį supančio daiktiško pasaulio, jis darnoje su juo. Raštas į kasdienybę atėjo daug vėliau,  vyravo betarpiškas gyvas kalbėjimas.  Dantiraštis, hieroglifai, runos — dievybės (tai, kas savaiminga) apraiškos, iškaltos ir išskaptuotos, žynių, šventikų, dvasininkų luomo aiškinamos mirtingiesiems, „žodis“ tapo besąlygiškos galios išraiška, induizme — VIDIJA, tapo Atskiro universaliu pavergimo įrankiu. Šventraščius pakeitė informacija, žynius, šventikus, dvasininkus — žinių turėtojai ir jų konstruktoriai, vadinasi, galios turėtojai, sėkmingai naudojasi šia galia iki šiolei. Loginis  kartais aiškinamas kaip taisyklingas mąstymas, Atskiras turi mąstyti pagal tam tikrus dėsnius (o tai vergovė), vadinasi, jo  —  Atskiro net mąstymas įspraudžiamas į tam tikras ribas, tiksliau sakant į kalbos taisykles (savaime aišku, jog nėra kalbos, be jos taisyklių). Ką ir kaip mąsto Atskiras yra besąlygiškai Jam ir tik Jam būdinga ir suprantama „abstrakcija“ — „(lot. abstractio - atitraukimas): 1. požiūris ar teiginys, atitrūkęs nuo tikrovės, neprieštaraujantis jai, bet ir neatitinkantis tikrosios dalyko padėties; 2.filos. daiktų savybių bei jų santykių atsiejimas mintyse (mintys irgi kalba — mano pastaba) ir kurios nors savybės arba santykio išskyrimas; 3. atsieta sąvoka; atsaja.“ (Lkž) „Prasmė“ negali būti visuotina, ji be išlygų atskira, asmeninė. „Prasmės“ klausimas, mano suvokimu, nėra vien  kalbinis, tiksliau ne vien kalbinis, jis — egzistencinis, priskirtinas filosofijai vien todėl, jog ji nepateikia galutinių atsakymų, ji kelia amžinus klausimus, į kuriuos bando atsakyti tame laikmetyje gyvenantys mąstytojai. Žako Darrida pateiktos kritinės mintys apie logocentrizmo tradiciją buvo svarbios ne tik tame laikotarpyje, bet ir dabartyje bandančiam susivokti „kalbos tironijoje“, užvaldžiusioje tylos pasaulį — prasmių pasaulį. Mano supratimu, kaip mirtingasis, aš negaliu pretenduoti į galutinį atsakymą ar suvokimą, Ž. Derrida ištarmė man yra priimtina ir apmąstoma.  Aš nekuriu prasmės, aš bandau išsakyti betarpiškoje estezės   akimirkoje sušvitusią Būtį (buvimas tikrovėje, buvimas tikru – tuo, kas esti; tikrovės pajauta), nesąlygotą Kitą, ar tai būtų juslinis, ar tai antjuslinis fenomenas (gr. phainomenon - aiškus, matomas dalykas), atsietą nuo Jo , perkeltas savo sąmonės judesiu į skurdžią žmogišką ženklinę raišką: žodžiais, garsais, spalvomis, formomis, judesiais...
   Graikų kalboje „mimezė“ – „(gr. mimesis - mėgdžiojimas, sekimas kuo nors; estetinė kategorija, išplėtota Aristotelio (Aristoteles; 384-322 pr.m.e.), senovės graikų įžymaus filosofo) — Iit., men. sekimas kuo nors, mėgdžiojimas ko nors, bet ne kopijavimas tikrovės“. (Lkž)  „Gamtinis“ ir „dirbtinis“. Žmogaus kūryba be išlygų susijusi su Nežmogiškumu:  atsivėrusioje estezės akimirkoje sušvinta savaiminis Kitas,  ir iš šio mirksnio  kūrėjas  semiasi „idėjų“ savajam „Sizifo“ mitui, pasitaiko kartais jog jis būna ir didingas, ir gerbtinas. „Prasmės“ blyksnis atskirojo bekalbėje sieloje — pirminė paskata kuriančiam. Šis blyksnis gali būti susietas su atsivėrusia mirtingajam tiek antjusline, tiek akivaizdžia juslinių daiktų tikrove ne banalioje kasdienybėje. „Prasmė“ ir „knygos idėja“ tarsi ir atsietos kaip asmeninė ir visuotinybė, kartu yra  ir susisiekiantys indai mirtingajame: siela ir sąmonė — žmogaus kūrybos pradai.   O knygos? Juose atrasi visą paletę žmogiško ilgesio, palaimos, klystkelių, jausmų ir išgyvenimų, išdavystės, niekšybių, smurto, fantazijų, pasaulio ateities ir jo pabaigos vaizdinių. Jos tokios kaip ir juos rašiusieji. O prasmė — ji tyli ir asmeninė. Šiuolaikinis žmogus bijo tylos, nes joje nėra to, ko taip gausu kasdienybėje, tylos nesuvaidinsi, nors čia ir tik čia asmuo gali atrasti save (o tai šiandienos žmogui baugu, nepatogu, ją stengiasi užpildyti įvairiais garsais ir užsiėmimais, taip pabėgti nuo savęs), tyloje gimsta mirtingojo sieloje prasmė — jo egzistencijos  didybė.
 
*Transcendencija — (lot. transcendens — peržengiantis) fil. buvimas, egzistavimas už anapus ko nors, pvz., daikto buvimas už proto, pažinimo arba savaimingos, nesantykiškos būties.