Pasauliui esu svarbi tik tiek, kiek svarbi pačiai sau.
Esu vertinama tik tiek, kiek duodu, pasakau, o ne tiek, kiek išgyvenu savyje, sukuriu sau. Apie mane žino, vertina, atsimena tik tiek, kiek pati primenu. Jei supranta klaidingai, tai nuomonę bepakeičia tiek, kiek manau esant reikalinga, kiek sugebu įtikinti. Pamiršta mane kai tik pasidarau nereikalinga – žmonėms, ne sau, t.y. tą pačią akimirka, kai nebegali iš manęs turėti naudos.
Man pasaulis duoda tiek, kiek tuo davimu daro sau malonumą, o ne kiek aš noriu, tikiuosi manau turinti teisę gauti.
Aš nerūpiu niekam – dėl savęs pačios, nors labai to trokštu.
 
Tai mintys po gyvenimo žurnale “Metai”.. Jas išprovokavo pirmi sakiniai pradėjus skaityti Merabo Mamardašvilio straipsnį apie Marselį Proustą, jo romaną „Prarasto laiko beieškant“. Tai yra romanas, ne filosofinis veikalas, nors jame autorius svarsto esminius žmogiškojo gyvenimo fenomenus: atmintį, tiesą, išsigelbėjimą, patį gyvenimą, esmnį pažinimą.
Kiekvieną kartą panašiom aplinkybėm many kyla audra, noras prieštarauti dar nė nežinant kam, dar neperskaičius visos medžiagos. Šai ir dabar – išsigelbėjimą? Nuo ko? Užmaršties? Sunaikinimo? Paneigimo?
Ar tai gyvenime svarbiausia? Ar  tai esmė, kad pasaulis nuolat pripažintų mano egzistavimą, žinotų, vertintų, nepamiršų, rūpintųsi? Ar tai taip svarbu ir ar verta dėl jo, pasaulio, dėmesio, vertinimo, jam nuolat tarnauti, priminti apie save, įrodinėti savo svarbą, teisumą ir anksčiau ar vėliau neišvengiamai bti pamirštai?
Kiekviena tauta, dažnai net kiekvienas individas susikuria savą filosofiją, daug ką susirinkęs iš pasaulio, daug jam perdavęs, susikūręs savitą bendravimo būdą – per filosofiją ir per meną.
Filosofinis traktavimas vyksta proto lygmeny, literatūrinis – jausmų. Filosofinis problemos svarstymas yra svarbus, bet šaltesnis, abejingesnis, lengviau susitaikoma su skirtingom nuomonėm arba pagrindinis teiginys atsainiai atmetamas kaip nevertas pastangų suprasti, įteigti aplinkiniams, lengviau atsižadama ir paties  pašnekovo, nes nepasiekia pačios išgyvenimo esmės.
Bendravimas su pasaulu per meninę kūrybą yra gilesnis, esmingesnis, spalvingesnis, jausminiam fone stipriau išgyvenamas. Mes  klystame, jei manome, kad mums svarbiausia yra pažinti pasaulį. Ne, mums svarbiausia, kad pasaulis domėtųsi mumis ir vardan to mes dedam daugybę pastangų – diskutuojam, skaitom, rašom knygas, tapom, kuriam skulptūras, iki smulkmenų tobulinam savo aplinkos grožį, ieškom naujo, skirtingo, bet, deja, esam daug daugiau suineresuoti, kad pasaulis domėtųsi mumis, negu patys domimės juo.
Šios dienos mano kedenamą problemą taupiai, bet tiksliai išriša lietuviškas posakis: „Iš akių ir iš širdies“.  Posakis trumpai ir visapusiškai įvairiausiais aspektais apibūdina esmę.
Filosofija  mėgina sutverti patikimą pagrindą po kojom, menas  per jausmus kūrena meilės ilgesio laužą.