8. Jeigo padėka už daugtaškį

   Nespėliojau kodėl taip atsitikę, tačiau paregėjus ant stalo knygelę, jos nereikėjo versti; ji buvo atversta, o prieš akis iš jos 47 puslapio taip:
 
Ir jūs juk matote,
Kaip ieško ežero žuvis.
Dejuodama, išrietus kūną spurda,
Norėdama sugrįžti vandenin.
Ant kranto žydi gėlės,
O paukščiai medžiuose
Ir danguje gyvenimo pilni --
Gyvenk ir džiaukis siela,
Džiaukis širdimi.
Tačiau nerimsta išmesta.
 
  Eilėraštis be datos, tačiau lig šiolei jo man nereikę.
O dabar? Kadangi knygelė išleista 2010 m., parūpo jį
susiieškoti tokį, kuomet jis dar, tarkim, lopšyje, ką tik
iš po plunksnos (šratinuko). Iššliaužiau jo ieškoti po
praėjusį laiką:
 – Žuvie, kur esi? – (taip įvardintas eilėraštis „Žuvis“)
Atrodė, bus tingu, nuobodu, bet reikalai klostosi taip it
užantyje pajausčiau savo Die (dievulį). Žinau, kad nėra
jo, kad neturėtų būti, o, o... Jagai, girdi?
  –  Dar kartą, Prany, įsimink ir neužmiršk, savyje
painiodamasis ir kitus klaidindamas, jog ne Jaigas ar  
Jagas , o Jeigas, taigi JEIgas mano vardas ir tik. Taip
šiandien, taip ryt, poryt ir ilgiems laikams bet, žinoma,
ne amžiniems.
  Tylėjome abu. Tačiau man ši tyla buvo prasminga.
Nesuabejojau, kad suprantu, kaip atsitinka, kad
būdami kartu, tą patį veiksmas, jau nekalbant apie jo
vertinimą, išjaučiame labai skirtinga. Netgi priimdami
jį per savo akis, girdėdami savo ausimis. Ot žiūriu į
gruodžio kalendoriaus 13 d. lapelį su savo ranka 
įrašytu Jago vardu ir girdžiu kaip Vilniuje siaučia
žaibai, griaudžia griaustinis. Girdžiu tyloje. Kaip
susigrąžinti Jagą iš ten ir į jo vietą įkelti Jeigą. Gal
kitiems manosi, kad tai menkniekis, bet ne man. Regiu
ir Poe, smalsiai sužiurusią man į akis ir tariusią, kad,
girdi „mes dar daug ko apie stebuklus nežinom.“ O
Jeigas, kaip ir aš, dar vis tylim.
 – Betgi leiskite man ponai iškalbėti save iki taško, –
neiškentė laukusi 47 knygelės puslapyje „Žuvis“  ir
šit cituoju:
 
Pas vandenų karalių
Į savo karalystę nesugrįš,
Nors kelią žino,
Nors pareiti išgali
Netgi be kojų...
 
 – Atsiprašau ponai. Čia aš iki daugtaškio, o erdvę iki
 taško palieku jums, – it nepanorusi atsisveikinti pratarė
 „Žuvis“.
  – Girdi? – į pašonę gan skaudžiai  kumštelėjo Jeigas ir
nudžiugusiai it vaikas, dar man negirdėtu balsu, atgal į
atverstos knygelės 47-tą puslapį, – Ačiū, kad iki
daugtaškio. Tai aš čia, Jeigas. Taip, taip, Jeigas. Šioje
erdvėje dažniau Die (dievuliu) šaukiamas, bet šit grįžtu
į žmogų, grįžtu į jo darbyyyymetį...