Kiekvieno asmens tikėjimo jausmas yra be išlygų nekeliantis abejonių, jo neįmano perkelti į bendruomeninę — visuomeninę plotmę. Tikėjimas yra kiekvieno asmens net ne pasirinkimas, o prigimtinis  jausmas, glūdintis jame ir jį išskiriantis iš kitų gyvų būtybių, nukreiptas į esybes  jusliniame akiratyje, neperžengiant jo. Esu tikintysis, mano supratimu, netikinčiųjų čia po saule žmonių nėra. Tikėjimas — Mano pagrindas ir prasmė, kurią galiu atsirinkti ir suteikti Aš pats,  Mano buvimo šiame žmogiškųjų vėtrų ir nežmogiškųjų audrų talžomame pasaulyje vienintelė tikrumo sala, nekelianti abejonių ir nereikalaujanti įrodymų. Aš — mažytis kūno ir sielos gyvasis gumulėlis Lemties (dievų)  noru ar atsitiktinumo dėka atsiradęs čia ir dabar po Saule, praradęs Motinos įsčių šilumą ir globą, pasimetęs juslumo ir abstrakcijų labirintuose, priverstas surasti Savo tikrumo užuovėją, atrasdamas ją, atrandu  Save ir Kitą. Tai paaiškėja prisimenant Savo vaikystę, tą Savo gyvenimo atkarpą, kai įvyksta pasaulio, vadinasi, Kito ir Savęs atskirimas, Savo tikrojo Aš pirmasis suradimas, nes Save suvokti  neįmanoma be Kito. Aš — varganas ir bejėgis miesto bruko vaikėzas, atrandantis Savo takus painiame miesto gatvelių labirinte, jau patiriantis kietą grindinio  prigimtį, kas sekundę skęstantis minios šurmulyje, braidantis pilkoje kasdienybėje, svajojantis neįmanomo — didžių dalykų: laimės, laisvės, meilės, šlovės, jėgos, grožio, atjautos ir supratimo, nors mano pabaigoje visos šios pastangos ir siekiai virsta niekuo, mirtis viską paverčia dulkėmis... Pasaulio atspindį bekalbėje sieloje juslinės patirtys perkelia į mano giluminį Aš, jis man egzistuoja tiek, kiek jį suvokiu betarpiškai ir jusliškai, nors į skaidrų sielos veidrodį pradeda brautis žodis, kaip tarpininkas tarp manęs ir juslinių daiktų, o sąmonei tampant vis brandesnei ir apimlesnei, ji tampa vyraujanti santykiuose su tuo, kas nesu  Aš. Esu dvipradė būtybė: pirmoji pradžia  — betarpiška juslinė sielos patirtis ir antroji pradžia — nematanti iškalbinga sąmonės patirtis. Mano patirtys skleidžiasi tarp to ką  matau ir to ką mąstau (galvoju, protauju, mintiju), bekalbės sielos patirtį sudrumsčia ir užgožia  mąstančios sąmonės abstrakcijos — žodžiai, kurie atsieti nuo juslinių Esybių. Pirmųjų juslinių patirčių nesusieju su konkrečiu Esiniu ar Esybe, tai galėjo būti vaizdas, sukėlęs manyje tam tikrus jausmus: nuostabą, baimę, pasimetimą, abejonę ar pasitikėjimą savimi ir kitu. Esu išsaugojęs mažytę pageltusią nuotrauką, bet svarbiausia ne ji, o iki šių dienų išlikusios betarpiškos ir gyvos, tikros patirtys nuostabios dienos piliakalnio papėdėje: aš — ketverių metų, man  ant kelių mažoji sesutė, jauni, šventiškai apsirėdę tėtis ir mama:
 
pasaulio gimtasis pabarėlis tarsi sargai stebuklo didžio
mažo akyse kalno šlaitu klevų viršūnėmis švelniu žaliu
aksomu liepsnojanti diena gurgenančio vandens link
iš mamos rankų purpteli tarsi paukštukas mažas prie
lemties piktos balti ilgus kaklus ištiesę apsupo geliančiais
snapais toks mažas mažutėlis iš siaubo klykiantis
liepsnojančiam šlaite išgelbėjo žibuoklėmis sušvitusios
akys sūnau tu vienas nebūsi niekad niekados ir atminki
gyvenimas akimirkos iš meilės lauko
 
Vieną gražią pavasario popietę mama, patikrinusi ar švariai nusiprausęs, aprengė mane šventiniais rūbais, o ir tėtis, nekasdieniškai susirūpinęs, taip pat išeiginiais drabužiais, pakiliai nusiteikęs, pasisodinęs mane ant kelių, taria: sūnau dabar eisime į Dievo namus, būk santūrus ir elkis deramai. Net ir šiandien jaučiu tėvelio šiurkštų, pūslėtą, šiltą  delną, kuris man tada, o ir dabar yra užuovėja nuo visų patirtų negandų, mano buvimo pagrindas čia po saule.. Saugu ir gera buvo žingsniuoti šalia tėčio, kelionės tikslas pasirodė visai arti. Pastatas pažįstamas, nes žiema nuo šio kalno smagiai skriedavome rogutėmis. Pagrindinės durys buvo užvertos, įėjome pro mažesnes, esančias kairiau. Pravėrę dar vienas duris, patekome į aukštą ir didžiulę patalpą, vyravo prieblanda, tolumoje švietė raudona švieselė, o pro langų vitražus skverbėsi besileidžiančios saulės spinduliai.  Buvo tylu, dusliu aidu dunksėjo mūsų žingsniai. Dar stipriau įsikibau į tėvelio delną. Pasukome į dešinę ... aš iš siaubo net klyktelėjau, pasislėpiau už tėvelio, įsikibdamas į jo koją: nuo sienos pakabinto kryžiaus, prie jo prikaltas į mane žvelgė žmogus... baisu buvo pakelti akis, baisu buvo žvelgti nukryžiuotojo kančią... kito žmogaus kančia suspaudė tarsi replėmis mažą paukštuką mano širdelę. Jei ne tėtis bučiau išbėgęs pro duris. Tėtis persižegnojo ir pabučiavo kojas nukryžiuotajam, atsiklaupęs meldėsi. Jaučiuosi siaubingai, man buvo gaila šio nukryžiuoto žmogaus, juk negalėjau pagelbėti  kūno kančiose, visa savo menka esybe galėjau tik nuoširdžiai  užjausti.  Grįžome į namus. Po vakarienės atsiguliau į savo lovelę, bet miegutis vis dar nėjo, akyse vis dar regėjau Jį — nukryžiuotąjį ir Jo kančią. Pagaliau užmigau, miegas buvo neramus,  iš sapno pakirdau klykdamas, mama, apkabinusi mane, ramino ir guodė: tai tik sapnas, sūneli, tai tik sapnas, sūneli.... Šalia susirūpinęs stovėjo tėtis ir glostė man galvelę... Sapnas kartodavosi savo neapibrėžtumu ir vis tokia pačia kančia...
 
vaikystė kalne atmintyje beprasmis inkliuzas
lyg sustingus brydė per sidabro pievą ir upę
pėdom basom lietusiom bruką ir išmanančiam
kietą jojo širdį per sprindį pakilusios skrydy
kaip jos brydę paliko dvelksmu nejuntamu
nuslydusiu žolę suguldė Jis buvo arti
bet mirties dar nebuvo tik kūdikėlis bedalis
noru žemės karaliaus klajojo ieškodamas
prieglobsčio katytė sutraiškyta ratų
ant bruko kraujavo bet dar nebuvo mirties
nebuvo kančios ir kalvos Jis nebuvo rūstus
gyveno žilvičiuose prie tilto virš vandens
skaidraus ir švento plazdeno virš altorių klevų
žalių purpurinių gaisuose raibuliavo Jis buvo arti
švelniu lytėjimu tarsi sapnas išsivesdavo į savo
pasaulį Jis nebuvo viskas bet jame buvo viskas
ir gyveno šalia palikdamas brydę į kalną
tarp žaliuojančių sidabro trupinių
o gal brydė buvo nuo kalno viršūnės
pas mus ir gyveno mumyse
 
bet vieną dieną atėjo mirtis akmeniu suknežinom
katytės galvą ji ištiško o kojytės dar trūkčiojo
ir virpėjo pašokusi dar apsivertė ir nurimo
sekantį rytą neradom brydės Jis išėjo palikęs
mus vienus su savo liūdnomis mintimis
pieva rasota rytmetyje skaudžiai dilgė basas kojas
jos jau nepakildavo per sprindį
vanduo tapo juodas ir baugus
 
paskui suradom bet ne Jį Šis buvo rūstus
Jis reikalavo Jį išpažinti
Jis dovanojo mums nuodėmę ir atgailą
Jis negailėjo savo Sūnaus Jį pasiuntė į mirtį
kaip ir mes nekaltą mažą katytę
suplodami jai akmeniu galvą
Jis buvo toks kaip mes
 
gerasis nežinomasis paliko mus
supratusius mirtį ir daugiau
lyg švelniu sapnu nelietė
sapnai tapo kraupūs
mes pažinome žmogaus ir
jo Dievo pasaulį
mes išmokome žudyti nekęsti ir nugalėti
atradome baimę prarasdami skaidrų gailestį
To kuris ateidavo pas mus
nešaukiamas
ir liesdavo švelniai tarsi sapnu
                 
prisikėlęs Sūnus užvaldė mūsų mintis
Jam reikėjo mūsų meilės 
Jo išpažinimo
Jis save paaukojo už mus
Jam reikia ne kūno bet mūsų sielos
toks nesuprantamas ir tolimas 
žadantis amžiną Tėvo karalystę
privertęs neversdamas kentėti
taip baigėsi vaikystė
 
Aš kaip dvipradis Atskiras savanoriškai įeinu į sąmoningą tikėjimo santykį, peržengdamas ir prarasdamas savo vieninteliškumą ir išskirtinumą kaip matanti bekalbė siela į nematančią, bet intensyviausiai kalbančią sąmonę. Kai vyrauja bendruomenės nuomonė, mano mintis snaudžia, protarpiais blykstelėdama abejone. Tikėjimas, kaip mano Atskiro jausmas, nereikalauja nei besąlygiško religinių tiesų išpažinimo, nei paklusnumo joms, tikėjimas — tuo ką matai, tai galbūt malonė ir galbūt viltis, kurios suteikia prasmę gyventi, o religija, dažniausiai įtakotas sąmoningas pasirinkimas, nurodantis ką ir kaip turi daryti čia ir dabar po saule. Religinės tiesos atsietos nuo  čia ir dabar akiračio ir nukreiptos į anapusybę už šio juslinio akiračio, nors tikėjimas ir religinės tiesos visgi  remiasi Atskiro jausmu, kuris negali iš principo būti anapusinis. Didžiosios religijos  — Rašto religijos — sustingusios amžinumo moduse, nekintančios istoriniame vyksme, pasikliauja žodžio tvarumu, nes  žodis atsietas nuo juslinio atitikmens, nukreiptas į visuotinumą Atskirų jusliniame peizaže. Čia Atskiras tarsi ištirpsta  bendruomenėje, bet tikėjimo vaizdinys sieloje ir sąmonėje išlieka individualus. Oskaras Vaildas: „Žmogus tiki tuo, kas neįmanoma, bet niekuomet nepatikės tuo, kas akivaizdu.“ Atskiras peržengia juslinio pasaulio akivaizdumą, tardamas jog tai regimybė, ir, kaip prieš du su puse tūkstančio metų,  palieka  Platono olą — kasdienybę — šešėlių karalystę, įtikėjęs į tikrąjį idėjų pasaulį, esantį už kasdienybės ribų, nors idėja tarsi ir atsieta nuo juslumo, bet Atskiro sąmonė be išlygų nukreipta į daiktiškumą, neįgali  be Nežmogiškumo tylos kontinento, anapusybėje remiasi tuo pačiu daiktiškumu, atsietu nuo besąlygiško vyksmo istoriniame laike. Išsaugoti šventą tikėjimo jausmą šiuolaikiniame abejonių ir galutinių tiesų talžomoje kasdienybėje be galo sunku. Sekuliarizuoti kasdieniai individų santykiai reikalauja (pa)(si) tikėti visai ne šventais objektais ar subjektais: valdžios institutais, masinio informavimo priemonėmis, reklama, valdžios ir bažnytine hierarchija, privačiais bankais, sociologiniais tyrimais, mokslu, pagaliau gydytoju, į kurio rankas  atiduoti neįkainojamą turtą — savo gyvybę. Tarp sakralaus jausmo „aš tikiu“  ir kasdienybės „pasitikiu“ pagrindinis skirtumas tas, kad sakralusis jausmas nukreiptas į Nesąlygotą Pradą  už mirtingojo, laikinojo ir sąlygoto Atskiro ribų, kuris niekada ir niekaip negali tapti Besąlygiu. Galutinėje, beje bergždžioje, Tiesos paieškoje žmogus apibrėžia ją savimi, be išlygų vartodamas tai, kas nėra jis pats. Žanas Bodrijaras: „Dievas yra, bet aš juo netikiu.“