Ot, ir sumanyk taip – taip čia rodau į scenarijų, kurį girdžiu prakalbusį. Kalba. Dėl to nesistebiu; būtų klaiku manyti, kad įmanoma scenarijus palikti be kalbos. Betgi šis neparašytas. Ir anksčiau nebūti dalykai man ne naujiena, bet kad taip... Girdžiu, o iš pašnekesio suvokiu, kad kai kurias personas atpažįstu ir, suprantama, kad jų vaidinti nereikia. Tai ne priežastis, kad, beje, neretai žodį „scenarijus“ knieti parašyti didžia S raide, betgi -- argi rašiau?
  Atmintis jau neišgali atsiminti tiek, kiek norėtųsi, tačiau vėlgi: ką tai reiškia „kiek norėtųsi? “ Ir lyg pats savęs klausiu: kažin, ar yra poreikis kažką norėti atsiminti. Ir ar ne todėl būna nemenku siurprizu, kuomet netikėtai kažkas atsimenama iš užmiršto. Tačiau tai irgi vertas pamąstymui reiškinys. Panašu, kad perėjus kalnus ir atsiradus personai  naujoje aplinkoje (erdvėje) jos poreikiai gerokai persitvarko. Erke jos  nepavadinsiu, bet pajaučiu, kad ji gabi kaip erkė prasiskverbti pro odą ir tyli, lyg jos čia nebūtų, užsiimti pertvarkos veikla – vis dažniau iš rankų iškrenta ne tik lazda, bet ir  šaukštas priartintas prie burnos, ir bendrai  ieškau kažko, o neatsiminęs - ko? pradedu šaukti:
  - Jeigai, kur tu? – ir nebūtinai tai darau pražiota burna, ir nebūtina turėti ausis, kad išgirsčiau Jeigą. 
  - Kaip dažniausia darbymetyje esu, Prany, - atsiliepia Jeigas.
  - Ne kitaip ir pats maniau. Regis, šiandien dar nesisveikinome. Taigi „Labas“ ir prašau  priminti, kada ir kaip į pirmą kelionę išvažiavo radijo karieta.
- Tau, Prany, rūpi pasikapstyti po mano praeitį. Nesigink, nesigink... rūpi. Betgi ir man ji kaip blogai išmokta pamoka.
  - Betgi aš dėl to klausiu, kad daug tiesiog  užmiršęs, negebu atsiminti, tačiau kaip  kažkas savyje atsitinka, tuomet lyg atsimenu, bet labai aptakiai, – pakalbėjau daugiau negu norėjau ar reikėtų, bet tai irgi nesistebiu ir neatsižadu, kad ir kitąkart skystimėlio dagiau negu turinio. Darbymetyje gi. Ir nemenka paguoda, kad ir Jeigas be manęs neapsieina. Mudviejų  pašnekesiai, sakytum, užprogramuoti pagal poreikių būtinybę. Bent Savęsp karalystėse. Bet stop, Prany! Ar tavoji irgi?! Ar ji nepasilikusi „Rašyk“ plantacijose anapus  pereitų kalnų? Ir todėl kaip suvokti joms ir jose pasilikusiems kvailioti po ją savimi. Ne, ne, čia aš ne apie g0g0 ir net ne apie Agu, kuris man iš ten į Jeigą rodo kaip į Tamošių.
- Ko nėra?... Tau tia ko nėra, m? Tspyrio į tsikną, taip?!... Pet tsiaip, Prany, na tu ir kiaulė vitsdėlto, kai po tsitokio grazauts eilėratscio apie zuvytę, patskui tia taip nutsipaitstai tsu vitsokiats Tamotsiaits aha... Kitą kartą įdėk tik apie zuvytę, gerai, tsutsitarėm, taip?
  Patikėčiau Agu, jeigu jis taip apie mane kaip Tamošių, o ne apie Jeigą. Žvilgt pro langą ir matau, kaip Agu iš aplamdyto lapelio skaito tekstą, o nuo jo kaktos kelionėn pakyla debesis. Tamsus, nepermatomas ir tingus todėl, kad nežaibuoja. Gal kad žiema. Buvo anų  metų gruodžio 22- ji, o mano tėvužis, pasikėlęs antkapį, iš savo  gimtadienio jam linki  laimingo kelio ir  geros sėkmės.