Žiūrėjau į besileidžiančią saulę ir galvoje dingt: kokios didelės nesąmonės sutalpintos mūsų regėjimuose, supratimuose, žodžiuose! Kas tas kvailys, kuris pirmas pasakė, kad saulė leidžiasi, teka, „įslenka debesėlyje“! Tokie galingi dalykai vyksta visatoje, o mes net dangaus šviesulius kaip žarijas šlavinėjame krosnyje. Nesileidžia saulė! Neteka! Ir niekuomet taip nebuvo! O tas vienas kvailys visą pasaulį įtikino, kad yra kaip negali būti.
Apie devinta valanda vakaro, bet laukti jo neprailgo, nes nelaukiau. Lietuvio kalendoriuje reikėjo pasižymėti svarbesnius dienos įvykius, bet vietos ten nebuvo. Prisėdau prie stalo ir, atvertęs dienoraštį, rašiau:
„Galva ne karieta, bet tiesiog fiziškai jaučiu, kad joje erdvės nemažiau kaip karietoje, kad ji, pasiutėlė, bando įtalpinti savyje net kosmosui priklausiančius dalykus. Atrodo reikėtų džiaugtis proto galia, bet –ne! Galvoje jis lyg velnio neštas ir pamestas – niekaip nemoku suvokti, kodėl gebėdamas naršyti po kosmosą, nesugeba apčiupinėti dalykų, kurie čia pat. Vidinis yra parašęs:
Kodėl taip sakote – ne Aš?
Ar kad gražesnis negu Vakar?
Palinkęs laikas prie manęs
Jau ateitim į veidą šneka:
– O! Pailsėk! Nurimk!
Kur tik bebūsi –
Būsiu su tavim.
Net jeigu dulkėje –
Vis tiek kartu,
Apžėlę būtį,
Amžinybėje įkrisim –
Tokių jai mūsų
Neat-
(SI)
kratyti.“
Norėdamas dar kartą paneršti po eilėraščio turinio prasmes, akimis užkliudžiau „Ypatos knygą“. O ką? Gal ir dienoraštį patikėti jai? Nepaprasta būtų, jeigu padėtų užrašyti bent svarbesnius dienų įspūdžius.
– Lyg ir skundeisi, Šventoji, kad jautiesi dyka, menkai užimta skaitymu. Gal galėtumei man padėti kasdienybės raštais?
– Norite, kad padėčiau rašyti dienoraštį?
– Na, taip. Iš kur žinai? Atleisk, kad va taip, nepagalvojęs. Mintis gal iš tikrųjų tokia lyg velnias Puntuku būtų trenkęs.
– O taikėsi juk į Anykščių bažnyčią, bet ir velnią ne visuomet sėkmė lydi. Kaip ir mane, – nusijuokė Šventoji. – Nežinau, kodėl reikia sėdėti prie popieriaus, rašyti, braukyti, vėl rašyti. Kalbėkime. Būkime kartu, ir nereikės vakarais vargintis atsiminimais. Juos be vargo užrašysime į diskelį. Viskas. Sakau, tokiais rūpesčiais sau galvos nekvaršink ir nemanyk, kad atskleidžiu kažkokią Danguvos šalies paslaptį. Ne! Kita vertus, turėtum bent jausti, kad vardan ateities sparčiai bręsta būtinybė visą, sakau, VISĄ kiekvieno žmogaus informaciją sukaupti diskeliuose, o VISOS žmonijos informaciją – viename diske.
– Tu kaip tas amerikietis. Kokia jo pavardė?
– Aleksandras Bolonkinas. Protingų žmonių esama visur. Ne tik tavo karietoje.
– Greit ji ne mano. Greit Ypatos karieta, bet štai galvojau, jog geriausia, kad ji būtų Aleksandro Bolonkino. Keista, kad net nenustebau, išgirdęs jo naujo žmogaus charakteristiką. Dabar įsitikinęs, kad būtent buvimas Radijo karietoje padeda jį nesunkiai suvokti ir jo žmogų priimti kaip ateities realybę. Žinau, kad mokslininkas, bet ne todėl, kad toks.
– Tai gal pradėkime?
– Ką?
– Kitokį dienoraščio rašymą.
– Betgi ten įsegta knygą „Teisybės visi bijosi“.
– Tai netrukdo, – patikino ir pakeitusi kalbos tembrą, kuris jos kalbėjimą darė gyvesnį. – Man smagu, kad galiu su tavimi, Pranuci, – pirmą kartą šitaip pavadino mane, – pakalbėti apie tokią būtį, kuomet mes ateityje aukščiau biologinio žmogaus. Vidinis, regisi, irgi tai suvokia. Sprendžiu iš jo eilėraščio. O kad Aleksandras Bolonkinas tuo įsitikinęs, net ginčių dėl to neturėtų būti. Biologinis žmogus, atsiprašau, yra netikėlis – jam reikia miegoti, valgyti, gerti, rengtis, praustis, apsirengti, kvėpuoti... Ė, argi viską beįvardinsi, ko jam reikia? Jis kone visą laiką užima besirūpindamas tik savimi, kad galėtų išlikti kaip nors. Supranti, ką kalbu? Pažiūrėk, koka begalybė! O ką jis apie ją žino? Kokiais maršrutais pakeliavo? Jam nėra nei laiko, nei jėgų pabūti. Apsisuka apie savo kiemą ir jau – kosmosas! Bet ir peikti jo negalima – sugeba ir daro tiek, kiek leidžia galimybės. Iš tikrųjų, kiekvienam pagal galimybes.
– Jums atrodo, kad jų nepakanka?
– Turbūt niekur kitur tokios patvarios stagnacijos nesurastume, kaip dabarties žmoguje. Mokslas irgi stebisi. Paskaityk! Tiesiai ir atvirai: žmogaus smegenys per pastaruosius kelis tūkstančius metų nei atminties apimtimi, nei veikimo greičiu iš esmės nepakito.
– Kad tave dievulis danguje augintų! Va, kas tu esi! Nagi, iš tiesų Šventoji! O pažiūrėjus, na, gražu, reikalinga, bet kad po kosmosą žvalgytumeisi, po žmogaus smegenis...
– Ten mano ateitis, – rimtai nerimtai skubėjo pasakyti ir taip pat rimtai nerimtai ragino pripažinti, kad Visatai labai liūdna turėti tokį neįgalų jos darbams atlikti biologinį žmogų.
Taikiausi irgi kalbėti panašia maniera, bet nepasisekė.
– Netikėliai mes, – prisipažinau ir, rodydamas į save kaip pavyzdį, lyg juo galėčiau atstovauti žmonijai, būčiau jos įgaliotinis. – Ot, įsimetė į smegenis amnezija, ir lig šiol atmintis neatsigauna. Nors sako, kad sveikas. Pasveikau. Tiesa, ne visi taip sako. Kiti pagal raštus žino, kad dar ne sveikas.
Mano Šventoji tylėjo. Laukė.
– Norėjai žinoti, kaip Pranas Morkus tapo Kva Kva Kva arba Bul, Bul Bul. Tai gero senelio dalia. Nepraeis pro šalį, aplenkdamas ar nematydamas nei sūnaičio, nei svetimo vaikelio. Pažaidžia, pamėgdžiodamas varlę, dar ką ir prašau – jau ne ponas Pranas Morkus, o dėdė, senelis, dziedulis Kva Kva Kva – Bul Bul Bul.
– Tai kaip? Pradedame? – vėl priminė „Ypatos knyga“ apie dienoraščio rašymą. – Neverta atsilikti nuo Aleksandro Bolonkino, kuris jau parengė metodą, kaip į mikroschemą įrašyti žmogaus per visą gyvenimą gautus duomenis.
– Suprantu, kad man su tavimi reikės net ir miegoti. Ką pasakys žmona?
– Įpratusi. Su Jėzumi Kristumi ir jo kryžiumi ant kaklo jau daug metų miega.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2008-11-27 16:08:52
Sakyčiau pabaiga labiausiai sukėlė šypseną:)
Įdomus darbas.
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2008-11-27 00:23:57
su Jėzum Krisum
amžinybėn įkritę
pasižadinom
ačiū :-)