- Ė, Pranuci, reikia suprasti, kad atėjo laikas, kuomet ir mums reikia galvoti, mąstyti. Reikės gyventi kitaip, negu karietoje. Anot Rykstės: sergu vėžiu, bijau mirti, o reikia...
- Mažiau skaitinėk Rykstę. Daugiau, kaip sakai – galvok, mąstyk. Jai dar reikia pradinius mokslus zanavykuose baigti, o ji jau kitus moko. Ir vis per mirtį, per mirtį. Reikia kažką blogą į jauną protą įmesti, kad šitaip. Va, padėtų Bartkui juodžemį išsėti Jablonskinės laukuose.
Vidinis pasižiūrėjo į mane, bet nieko nepasakė. Šį rytą jautėme poreikį būti arčiau vienas kitos - į mūsų protus irgi įmesta daugiau, negu bent kada per tokį trumpą laiką. O kas tai padarė? Ogi tie patys, kuriems siūlau mokslus baigti, o paskui... Jaunimas. Tai pirmiausia Astė su Dūdoriumi, raidėmis A ir B bei J.(jotu) O Rykstės? Ačiū dievams, jos dar neatėjo į karietą: noriu jas - skaitau, nenoriu – ne. Tiesa, ir mudu su Vidiniu į karietą jau žiūrime iš kiemo pavartės nesuvokdami, ką reikia daryti, kuomet dvasia sujaukta ir nepatenkinta jai siūloma ramybe ir poilsiu. Prieš akis – ir Ūso bala, dabar tokia, kad eidamas pėdų nepašlapini. Apaugusi krūmais. Atminęs vaikystę, praleistą prie jos, nebenori patikėti, kad tai buvusi galingas klampinių ir vandens telkinys, atėjęs nuo Grūdo ežero Ašašnykuose per Kabelių žemes ir išsikerojęs plačioje apylinkėje, kur pridaiginta nemažai viensėdijų. Tai Šklėrių baliniai su išdžiūstančiomis balomis ir patys išnykstantys.
- Ot, kad tokių vyrukų bent keletas Šklėriams - kitaip gyvenimas apsiverstų,- parodė Vidinis į Joną Bartkų, nelengvai parsinešantį pusmaišį dirvožemio. - Nematyta negirdėta, kad suvalkiečiai iš Šklėrių dirvožemį vežtųsi.
- O pats šaipėsi, kuomet Ypata sėjo, - priminiau.
- Visi šaipėmės. Kas į veidą, kas savyje. Taip jau pasakyta - nespjauk į šulinį, reikės atsigerti, - tolerantiškas buvo Vidinis.
Vėl pritilome, nekeisdami reginio. Ten, už Ūso balos, ant aukštumėlės – Markišiaus sodyba. Kuomet nebuvo vilties, kad atsigaus, ogi žmonių nuostabai pradėjo kosėti, aikčioti, judėti, dabintis. Ir dabar balinių apylinkėse labiausiai puošni, tvarkingiausiai atrodanti. Tiesa, tokios jos gerovės priežasties niekam nelinkėčiau – jauniausią Markišių sūnų Vitą, dirbusį Varėnoje, pradėjo lankstyti reumatas. Iki riksmo, iki išprotėjimo, tad spjovęs į Varėną, parvažiavo sirgti gimtinėje. Serga, klumpa ant kelių, bet eina ir toli nenueidamas vis dėlto įkrėtė gyvybės jau nykstančiai sodybai. Nepapeiksi! Bet kur kita tokia, kad dūmintų, gyventų, jaustųsi gyvybinga, stipri?
Tiesa, daug kas, net ir Jonas Bartkus galėtų parodyta į netolimą Kibirkščių sodybą; irgi graži, tvarkoma, neapleista. Čia kurį laiką gyveno ir įsitikinęs, kad nedaug kas Lietuvoje, pamatęs namą nuotraukoje, atskirtų nuo Čiurlionių namo Druskininkuose. Iš tikrųjų, irgi nepapeiksi! Tačiau skirtingai nuo Vito Markišiaus sodybos, ši tylinti arba, sakykime, poilsiaujanti – budriausiai langais žvelgia Vilniaus pusėn, iš kur jos lankyti atvažiuoja Mindaugas, rečiau – jo sesuo Aldona.
Atėjo Jonas.
- Ar nevertėtų vėl sugrįžti pagyventi Šklėriuose? Nereikėtų tokį neartimą kelią tampyti dirvožemio.
- Abu gi žinote, kaip ponas Ypata atsimena antikos laikų savo draugą Seneką: „jeigu prie šiandienos ranką pridėsi, mažau nuo rytojaus priklausysi“ Tai netgi suvalkietiška. Tačiau sėsiu, kai niekas nematys. Jaučiu, kad be Ypatos palaiminimo sėja nebus tokia, kai čia, bet... sakau, sėsiu.
- Ar jam sunku palaiminti?.
- Nežinau. Vis sako – neskubėk. Bus laikas ir atvažiuosiu. Gal net su karieta. O jeigu trūksta kantrybės, girdi, bandyk, sėk. Ir tikėk, kad sėji dangaus ar Dievo duotą sėklą. Bandysiu. O kad tikiu, tai argi reikia kalbėti?- žvaliai buvo nusiteikęs geras, senas pažįstamas, kuris Karlonų sodyboje jautėsi kaip savame kieme. Bet po kurio laiko, gaudydamas savo žvilgsniu mano akis, labai atsargiai: - J.(jotas) sakė, kad užmiršote ruošą į Vilniaus Santariškes.
- O! kad galima būtų tokius dalykus, ponas Jonai, užmiršti, bet... Manėm, kad ekipažui reiksią mus bent per kelis žingsnius palydėti, o gavosi priešingai. Bet irgi kažkokia betvarkė- niekas negali pasakyti, gana išvažiuos.
Ir atsirado dar vienas Vidinio eilėraštis, kuris čia išmestas iš jo lūpų tiesiai į mūsų ausis:
Priimkit, vartai!
Ne todėl, kad mokam atgailauti
Bažnyčiose
Ir kur tik nori...
Esą, krikščionys esam,
Dievą tikim,
Todėl ir atgailą gerai išmokę.

Mes, vartai, grįžtam,
Nes kitur nueit negalim.
Kelionių laikas dingo-
Ir lazda---
Įslinko
kaip senatvė-
Nelaukėm jos,
O ji jau - čia.

Mes, vartai, nuodėmingi grįžtam,
Tačiau neprašom nuodėmių atleisti
Nes,
jei jauni
Ir vėl nueitum lig paryžių,
Aplenkę Vatikaną iš toli.

- Aš irgi su jumis, vyrukai, - pasakė, Jonas, matyt galvodamas jau ne apie juodžemio sėją, bet apie jaunas išdykusias dieneles. Prisėdo. Ir tai reiškė, kad skubėti nereikia. Arba yra tokie nemenkiau svarbūs dalykai, kurie gali būti išspręsti tik čia, išlaukius tinkamiausią progą.