Santrauka:
Lucijus jau sėdėjo Aldonos vietoje. Ir, ak! kaip labai jam norėjosi paduoti Kęstučio Lakicko gitarą, bet ji kažkur su Aldona. Padaviau botagą ir vadeles.Santrauka:
- Nesielvartauk, vežėjau. Dabar daug žmonių dirba darbus, kurių neišmano. Net pasitaiko, kad ne karietą, o visą Lietuvą vairuoja. Argi dėl to ji ne laisva? Argi dėl to ji ne nepriklausoma? Ir laisva, ir nepriklausoma, - kalbėjo Aldona...Santrauka:
Joosepai, būk mielas ir atlaidus. Kaip sakoma, ilgai laukęs, palauk dar. Viltis ne tik kvailių motina, bet ir paskutinė, paliekanti žmogų. Gal man dar pasiseks atgaivinti tuos užrašus ir paimti į rankas kaip knygą.Santrauka:
Pagalvoju, kad gal ir Stasė su Kęstučiu tik per tokią tylą gali ateiti į karietą. Ir dar - kad tik tokioje tyloje kažkaip apsijungia dabarties laikas su tuo, kaip Tada. Ir tuomet žmogus pajunta, kad jo organizmas atpalaiduoja dar didesnes galimybes Savęspi pažinimui.Santrauka:
Žmogus turi, privalo gyventi su atmintimi. Ir net nesvarbu, kokia ji. Atmintyje esanti tikrovė, nenuslenka su laiku į praeitį. Tik žiūrėk, tik matyk ir klausyki- dega ir šaudo... Šaudo ir dega...Santrauka:
Nuo 87 metų pakelta vėliava. Ir niekam neatėjo į galvą šitoks retas įvykis. Net uždegti žvakutę ar bent gražinti broliui žemės ir suteikti ten galimybę būti šeimininku ir saugoti tą kapavietę, tą tragedijos vietą. Tai man yra labai skaudu.Santrauka:
Namai aukšti ir tik tokie, nei vieno mažesnio ar dar aukštesnio - devynaukščiai, devynaukščiai, devynaukščiai... Dzūkijos sostinė, o sukvailėjo.Santrauka:
- O Viešpatie!- aiktelėjo, - kaip gi taip? Kodėl? Klausiu, kodėl nėra? - muistėsi it musė, bandydama ištrūkti iš voratinklio. Tokiais atvejais pašalinių minčių nebūna - žmogus ir jaučia, ir masto, ir supranta taip, kaip kalba.